Iš pirmo žvilgsnio psichikos liga ir romantinė komedija nelabai dera. Amerikiečių režisieriui Davidui O. Russellui, regis, tai visai nesvarbu. Pagal Matthew Quicko romaną sukurtas filmas „Optimisto istorija“ („Silver Linings Playbook“, JAV, 2012) – geras įrodymas, kad kitoks požiūris į senas konvencijas gali būti ir visai produktyvus.
„Optimisto istorija“ prasideda nervingai. Buvęs mokytojas Patas aštuonis mėnesius praleido psichiatrinėje ligoninėje. Jam diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Dabar jis paleidžiamas pas tėvus, kurie laiduoja, kad Patas vykdys teismo sprendimus: nebandys susitikti su buvusia žmona Niki ir lankysis pas psichoterapeutą. Patas kupinas gerų norų, jis tiki, kad netrukus susigrąžins mylimą žmoną ir gyvenimas vėl grįš į ankstesnes vėžes. Jis visaip bando įrodyti, kad pasveiko. Bet Pato pastangos aplinkiniams tik kelia baimę.
Žiūrovams iš pat pradžių aišku, kad pasakojimas apie netrukus prasidėsiantį laimingą šeimyninį gyvenimą – tik Pato svajonės. Jis sukelia skandalą psichoterapeuto kabinete vos išgirdęs savo vestuvių muziką. Daina jam primena dieną, kai aptiko žmoną Nikę vonioje su meilužiu. Bet Patas iš visų jėgų stengiasi mąstyti pozityviai, kasdien bėgioja, skaito klasikinę literatūrą pagal Nikės sudarytą sąrašą. Tik viena – stengtis pozityviai mąstyti, kita – nuolat atsitrenkti į sieną, kuri skiria tave nuo „normalaus“ pasaulio. Pirmas „Optimisto istorijos“ trečdalis verčia prisiminti 7-ojo dešimtmečio amerikiečių filmus, kuriuose psichikos liga sergantys personažai iš visų jėgų, tačiau nesėkmingai bandydavo išsaugoti „normalaus“ gyvenimo regimybę.
Vis dėlto Russellui to neužtenka. Parodęs kelis nesėkmingus Pato bandymus įgyvendinti pozityvaus mąstymo postulatus, jis įveda į filmą Tifani – jauną depresuojančią policininko našlę, kurią ką tik atleido iš darbo už tai, kad ji pergulėjo su visais bendradarbiais. Nuo tos akimirkos nenuspėjamas Tifani ir Pato duetas iš esmės pakeis „Optimisto istoriją“. Du visiškai gyvenime pasimetę žmonės taps vienas kito atrama. Tifani nori sudalyvauti šokių konkurse, bet jai reikia partnerio. Už tai ji pažada Patui, kad perduos Nikei jo laišką. Suprantama, tai tik naivus pretekstas, bet buvimas kartu su Tifani ir jos šokių pamokos iš tikrųjų padės Patui tapti brandesniam ir labiau pasitikėti savimi. Liga, žinoma, niekur neišnyks, bet Patas supras, kad ir su ja galima gyventi. Rodant Pato ir Tifani santykius buvo lengva nuslysti į saldų sentimentalumą. Jennifer Lawrence („Bado žaidimai“) ir Bradley Cooperio duetas išvengė visų pavojų. Jų personažų istorija, žinoma, sentimentali, bet Patu ir Tifani patiki iškart, juos įdomu stebėti, net kai finalas jau visiškai aiškus.
Staigus posūkis į sentimentalią romantinę komediją iš pradžių gali trikdyti, pasirodyti pernelyg banalus. Tačiau nors filmo pradžia žada daugiau, nei duoda pabaiga, „Optimisto istorija“ nenuvilia. Russellas atsisako moralizavimo ir priima JAV „nepriklausomųjų“ taip pat mėgstamos romantiškos komedijos žaidimo taisykles. Pato ir Tifani suartėjimą jis „aplipdo“ iškart atpažįstamais motyvais (amerikietiško futbolo, indų bendruomenės, šeimos problemų) ir spalvingais antrojo plano personažais. Robertas De Niro vaidina Pato tėvą, iš kurio herojus, matyt, ir paveldėjo ligą. Patas vyresnysis – prisiekęs futbolo sirgalius, azartiškas, temperamentingas žmogus, kuris filmo finale gal pirmąkart pabandys suprasti sūnų. Chriso Tuckerio juodaodis psichiatrinės pacientas ir Pato draugas įneša į filmą atvirai komišką gaidą, o Jacki Weaver mama Dolores tampa savotišku šeimos santykių kamertonu. Regis, Russellas ir jo komanda neslepia, kad groja pagal gerai visiems žinomas natas. Tik melodija skamba šiltai, nuoširdžiai ir optimistiškai. Kaip ir pridera šviesiam kalėdiniam pasakojimui.
