7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vaikai kalba

Nauji filmai – „Pokalbiai rimtomis temomis“

Živilė Pipinytė
Nr. 37 (1005), 2012-10-19
Kinas
„Pokalbiai rimtomis temomis“
„Pokalbiai rimtomis temomis“

Naujas dokumentinis Giedrės Beinoriūtės filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“, be abejo, gimė iš kilnių ir šviesių intencijų. Šiuolaikiniai vaikai, jų traumos, viltys, išgyvenimai, laimės akimirkos, prisiminimai – iš tų temų, kurios visada bus svarbios. Žinoma, paskutiniais metais atsirado ir daug gana konjunktūriškų kūrinėlių (beje, ne tik kine) apie vaikus. Panašių filmų pastebimai daugėja visur, ir lietuviai, galima sakyti, atsilieka nuo pagrindinės srovės. Bet tiksliai suformuluota ar aktuali tema dar nereiškia, kad filmas pasiseks. Jo sėkmė priklausys ir nuo autorių, ir nuo herojų, nuo to, ar atsiras abipusis pasitikėjimas ir susidomėjimas. Visų tų išvardytų aplinkybių, regis, naujam filmui nepristigo, juolab kad Beinoriūtė sukūrė ne vieną, atspindintį vaikų pasaulį. Vaidybinis „Balkonas“ ir istorinė rekonstrukcija „Gyveno senelis ir bobutė“ turi daug gerbėjų. Bet pavadinti naująjį filmą sėkmingu ar jaudinančiu liežuvis neapsiverčia. Greičiau atvirkščiai, nors neabejoju, kad „Pokalbių rimtomis temomis“ laukia ne vieno tarptautinio kino renginio dėmesys ar apdovanojimas.

Žiūrėdama filmą prisiminiau, kaip kadaise diskutavau apie „Šiaurės Atėnuose“ spausdintą rašytojos Vandos Juknaitės pokalbių su vaikais ciklą. Tada man pristigo aiškios literatūrinės tų pokalbių formos, medžiagos atrankos, akcentų. Kaip supratau, šie pokalbiai, vėliau tapę atskira knyga, ir įkvėpė Giedrę Beinoriūtę kurti „Pokalbius rimtomis temomis“. Režisierė pasirinko minimalistišką stilių – kadre tik vaikas, atsakinėjantis į jos klausimus. Ir nieko daugiau – fonas neutralus, jokių priešistorių, režisierės reakciją taip pat galime tik nujausti. Vaikų žvilgsniai dažniausiai skirti kino kamerai, t.y. mums, atsakymai – režisierei. Vis dėlto „Pokalbiams rimtomis temomis“ priekaištai būtų panašūs – filmui stinga formos, akcentų, pagrindinės minties formulavimo ir raidos. Toks įspūdis, kad sukeitus pokalbius vietomis, filme niekas nepasikeistų. Ji fiksuoja atsakymus į savo klausimus.

Matyt, ir vėl, kaip ir kalbėdama su „Šiaurės Atėnų“ redaktore, pasirodysiu senamadiška, nes manau, kad literatūrinė ar kino forma buvo tobulinama ne vieną amžių ne tam, kad jos paprasčiausiai imtumei ir atsisakytumei. Pasiduoti pokalbio tėkmei paprasčiausiai neproduktyvu – atsiranda nereikalingo daugiažodžiavimo ir pasikartojimų. Neįsivaizduoju gero dokumentinio filmo be aiškios pradžios ir pabaigos, be kūrėjo hipotezės ar tezės, kurias jis nori įrodyti. Be katarsio akimirkos. Pagrindinę mintį, žinoma, formuluoja pats žiūrovas, bet režisierius turi jam padėti, išdėstyti argumentus, su kuriais žiūrovas sutiks arba ne.

Dar dokumentiniame kine svarbi intonacija. Čia ji gal net svarbesnė nei vaidybiniame. „Pokalbiai rimtomis temomis“, man regis, prasideda ne ta intonacija. Toli nuo mamos su močiute gyvenantis berniukas, akivaizdu, – tragiškas personažas. Tačiau tai, kaip jis sublimuoja savo skausmą, pernelyg suvaidinta, nors ir supranti, kad vaikas nekaltas. Režisierė pati turėjo išgirsti intonaciją, kuri ne vienam nuskambės kaip maivymasis, apsaugoti herojų ir mus nuo tokios reakcijos.

Filme yra ir daugiau vaikų, kurie akivaizdžiai sublimuoja savo išgyvenimus. Akla mergaitė rašo eiles, kurčnebylė – pasakas, neįgalus berniukas ne tik puikiai dainuoja, bet ir originaliai mąsto. Gražios tų vaikų pastangos, jų vidinė nepriklausomybė sužavės visus. Bet kai šalia jų pasigirsta globos namų vaikų monologai, jie tokie rūstūs, skausmingi ir net žiaurūs, kad mergaičių pasakos ir eilės suskamba sentimentaliai. Tiesiog tie vaikai gyvena skirtinguose pasauliuose. Gali būti, kad režisierė tokio kontrasto siekė sąmoningai, bet taip ji sukūrė nelabai palankias aplinkybes daliai savo herojų. Tačiau kai Beinoriūtė dar paprašo tvirtos ir, matyt, daug patyrusios mergaitės prisiminti sapną, apie kurį jai kadaise pasakojo, matai, kaip vaikas nenori nuvilti režisierės ir fantazuoja priešais kamerą. Tik natūrali pokalbio eiga jau subyrėjo žiūrovo akyse. Vaikai gali būti tokie pat manipuliatoriai kaip ir suaugusieji. „Pokalbiuose rimtomis temomis“ akivaizdu, kad režisierė jiems patinka, kad jie suvokia, jog nuoširdžiai jai rūpi, todėl nori pateisinti lūkesčius.

Beinoriūtė klausinėja apie šeimą, meilę, Dievą ir kartais net apmaudu girdėti tokius banalius klausimus. Todėl pradedi „sirgti“ už tuos, kurie nenori kartoti banalybių. Kaip tas berniukas, kuris skaito Castanedą. Toks įspūdis, kad filmui užtektų pokalbio su juo, jo istorijos ir pasvarstymų. Bet jo pasaulis ir atsivėrimai, regis, netelpa į kruopščiai suplanuotą filmą. Štai čia ir supranti, kad Beinoriūtės pasirinkta forma visai ne minimalistiška, o manieringa. Stilingas ir nudailintas vaizdas sufleruoja, kad „Pokalbių rimtomis temomis“ herojų situacija pernelyg dirbtinė, kad buvimas priešais kamerą juos verčia stengtis atrodyti kitaip – gražiau ir protingiau nei realybėje. Kad klausimai, ko gero, taip pat pritempti, nekyla iš realių vaikų poreikių išsisakyti. Jie verčia vaidinti, apsimesti.

Manieringumas dažnai lydi nerimo ir intelektualinių krizių laikus, kai apima tuštumos baimė ar kai menininkai praranda tikėjimą menu. Arba tais, kuriems jį kuria. Kai Beinoriūtė žūtbūt bando ištraukti iš savo herojų aiškiai suformuluotas mintis ar išvadas, kad ir apie tai, ar yra Dievas, ji atsisako pastangų įtraukti į pokalbius ir žiūrovus. Bet vaikai yra vaikai. Jie sako, ką galvoja, nori atrodyti „kieti“ ir sąmojingi, net jei sektinus pavyzdžius jiems diktuoja pirmiausia masinė kultūra. Vaikai lieka savo pasaulyje, į kurį kino žmonės, regis, užklydo trumpam. Skirtumas tarp rimtų pokalbių ir pokalbių rimtomis temomis vis dėlto egzistuoja.

 

„Pokalbiai rimtomis temomis“
„Pokalbiai rimtomis temomis“