Fotografija
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ veikiančioje menininkės Onos Julijos Lukas Steponaitytės parodoje „Rasa“ eksponuojamos fotografijos, rodančios 2016 m. prasidėjusį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos saugyklos pastato perstatymo procesą ir šiuolaikinių archyvavimo prietaisų infrastruktūros diegimą. „Rasos lašas“ – tai metafora apie tobulas archyvavimo sąlygas. Kaip ant žolės stiebo besikondensuojančiai rasai yra reikalingas tam tikras temperatūros, slėgio ir drėgmės balansas, taip ir trapiausiems dokumentams archyvuose reikalinga ypač tiksli klimato kontrolė, kad šie būtų apsaugoti nuo nematomos juos naikinančios rasos. Kuratorius Edgaras Gerasimovičius anotacijoje rašo, kad fotografijos atveria tai, kas turėtų būti paslėpta, nematoma, – materialią atminties infrastruktūrą ir lūžį jos anoniminėje istorijoje.
Didžioji dalis fotografijų buvo rastos neoficialiame bibliotekos darbuotojų archyve, taigi paroda veikia ir kaip archyvas archyve. Gaila, kad nežinia, kurios nuotraukos kam priskirtinos: kaip ir galima gana užtikrintai nuspėti, bet tai vis tiek spėjimas. Šiuo atveju ne tik autorystė lieka neaiški, bet ir prarandama galimybė palyginti nešališkesnį menininkės žvilgsnį su tuo, kaip pokyčius matė patys bibliotekos darbuotojai.
Parodos koncepcija ir kontekstai savaime yra gausūs ir įdomūs. Vrublevskių bibliotekos atsiradimo ir kaitos kontekstą taip pat papildo anotacijos įžangoje pristatomi su ja susiję istorijos fragmentai (pastato rūsiuose 10-ajame dešimtmetyje veikė legendinis queer klubas „Men’s Factory“) ir mitai (Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto slapti naktiniai susitikimai po bibliotekos vietoje menamai tyvuliavusiais Radvilų rūmų tvenkiniais nutiestuose tuneliuose). Nepaisant to, „Rasoje“ mane lydi neužbaigtumo jausmas, tarsi būtų prakrapštytas viršutinis sluoksnis, o giliau taip ir nenueita. Galbūt iš dalies taip jaučiuosi dėl parodos apimties – „Rasą“ sudaro šešios fotografijos. Toks darbų kiekis galėtų ir kuo puikiausiai veikti, tačiau man jis pasirodė neproporcingas parodos idėjos mastui. Atrodo, kad „Rasą“ lydinčiame tekste truputį bandoma užkalbėti tą trūkumą ir tylą, paslėpti juos po intriguojančiais faktais, užliūliuoti lankytoją.
Parodą taip pat lydėjo ir Steponaitytės kartu su Ssi Saarinen bei Iida Jonsson sukurtas trumpametražis filmas „Dumblas“ (2013), tačiau jis buvo rodomas tik vieną kartą ir jo išvysti neteko. Gal jis būtų reikšmingai papildęs fotografijas ir išplėtęs jų vidinę erdvę?
Bėda, kad pačios fotografijos nėra labai iškalbingos, nors ir turi savitą estetiką, kurioje pinasi paslapties, neteisėtumo, nostalgijos ir kaitos ženklai. Paslaptis ir neteisėtumas reiškiasi per blykstę, naudojamą taip, lyg erdvės būtų užkluptos netikėtai, lyg būtų fotografuojama nusikaltimo scena, tik vietoj pačių nusikaltimų – renovacijai besiruošiančios konstrukcijos ir stelažai, apdulkėjusios, statybinėmis atliekomis apibarstytos medinės grindys, prie aplinkos nederantis plastikas, guma, metalas. Nostalgija apima žiūrint į daiktais nusėtą stalą, kol pro langą srūva šilta (popietės?) šviesa. Kaitą randu pastatą čiaumojančiame krane ir byrančiose plytose – kaita juk gali būti ir griaunamoji jėga.
Yra fotografijose ir apleistumo jausmo, kai iš erdvių eliminuojami daiktai, kurie jas apibūdina ir joms priklauso, kai lieka tik rėmai, griaučiai. Paradoksalu, bet ir pačios fotografijos daugiausia tėra griaučiai, kuriems trūksta nors trupučio mėsos. Jos taip ir lieka ne visai įžodinta, o tik pažodinta archyvine medžiaga. Kad ji prabiltų, reikėtų arba daugiau darbuotojų darytų fotografijų, galinčių sukurti užbaigtesnį, visapusiškesnį vaizdinį, arba jas papildančių, komentuojančių menininkės darytų nuotraukų. Galbūt šiais darbais būtų galima tyrinėti tą pačią tematiką, naudojant kitus objektus? Kol kas vaizdas atrodo labai fragmentiškas.
„Rasa“ neabejotinai turi potencialo, bet dabartinis variantas manęs neįtikino. Kažkur vis dėlto nepabūta iki galo ir aš lieku su nepakasytu niežuliu galugerklyje. Kontekstas iki galo nepateisina fotografijų, o fotografijos iki galo nepateisina konteksto – kažkuriame taške jie visgi prasilenkia ir lieka vienas nuo kito nepriklausomi, atskiri.
Paroda veikia iki vasario 1 d.
Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvė „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius)
