Absurdo dokumentika

Ironiška, kad Rotušės aikštė šiuo metu apjuosta metalinių tvorų tinkleliu – čia tuoj atsiras kasmet migruojanti kalėdinė čiuožykla. Šalimais esantį pastatą (jei tiksliau – adresu Didžioji gatvė 25) irgi raizgo pastolių voratinklis. Stovi ir bjaurus raudonas kranas. Kažkada eidamos pro šalį svarstėm – kam čia ta renovacija? Turbūt nutiko kažkas, ko nežinom ir nesuprantam? Giliau ir nepasidomėjom, bet jei domėčiausi visais Vilniuje vykstančiais knaisiojimais, griovimais, kasimais ir taip toliau, nei šitam tekstui, nei bet kam kitam gyvenime tiesiog nebeliktų laiko.

Nuklydau, ironiška, todėl, kad Rotušėje dabar veikia Gintaro Zinkevičiaus „Išsėtinė konstibacija C“ (C, nes dvi parodos šia tema jau buvo), kuruota Agnės Narušytės. Parodos centre – dešimtmetį kaupiamas remontuojamo, nuremontuojamo, niekaip nesuremontuojamo Vilniaus archyvas šunytės Pepės akimis. Apgraužto Vilniaus, tokio, kurio kažkas jau atsikando. Anksčiau galėjusi laisvai lakstyti po pievas ir krūmynus, dabar Pepė turi apsiriboti siaurais šaligatviais. O ir juos okupuoja išgalvotos kastų sistemos, kurios daugumą sudaro konstibauskai, atstovai. Šiuos varinėja nabonai, nabonus – klimai, o pačioje mitybos grandinės viršūnėje atsiduria paslaptingieji jėgorai. Pastarieji – tarsi tie patys masonai, internete konspiracijos teorijomis apipinti illuminati ar reptilians. Na, ar bent jau visi drėbti iš to paties molio. Nejučia prisimenu ir Gavelio kanukus – atrodo, kažkurioje iš šių grandžių slepiasi ir jie. Kodėl dar vienoje iš fotografijų balandžiai tokie susimąstę žiūrėtų (ir tarsi aptarinėtų) ratu sustojusius darbininkus?

Darbininkų čia daug ir visi jie apvilkti ryškiaspalvėmis liemenėmis. Daug ir tvorų, griuvėsių, skylių, akį rėžiančių plakatų, bylojančių apie statybų aikštelėse tykančius pavojus. Dar statybose naudojamos mašinerijos, kuri kai kur atrodo sintetinė. Negaliu nusikratyti netikrumo jausmo žiūrėdama į fotografiją, kurioje matyti Kauno gatvės kampas su priešais styrančiais vikšrais, stop juostomis, nemaloniais rangovų plakatais. Kažkas čia yra nenatūralaus, nederančio, lyg būtų naudotasi fotošopu, – kaip žmogeliukai būsimų prabangių rajonų projektų vizualizacijose ar žaidimai miesto erdvėmis ir struktūromis Liudo Parulskio fotomanipuliacijose. Matyt, abu autoriai simpatizuoja tam pačiam žanrui – miesto absurdizmui...

Kai žiūriu į Zinkevičiaus nufotografuotus Profsąjungų rūmus su jų grafiškomis kolonomis, su žalia, pienėmis pabarstyta žolyte ir ant jos sėdinčiais miestiečiais, jaučiuosi lygiai taip pat, kaip žiūrėdama į įžūliai iškeltą vidurinį pirštą. Maždaug – „ot, tikrai, kokios piktžaizdės būta“. O dabar – grožis akiai, penas širdžiai... Nenuostabu, kad neprašytos transformacijos sukelia tokias jautrias reakcijas – vietiniai gyventojai ima jaustis taip, lyg jų balsai ignoruojami ar nutildomi. Pats miestas irgi tampa kažkieno kito nuosavybe, jį perima kranai, ekskavatoriai, ryškialiemeniai. Griaudami pastatus jie griauna ir prisiminimus, iš kurių telieka neaiškus, siurrealus oro virpėjimas, kai pažįstamą pakeičia visiškai svetimas, užtat toks blizgantis, naujas, šviežias. Nuogi pastatai su dar tik kylančiais griaučiais atrodo kaip būsimi vaiduokliai – svetimi, suvienodėję, nejaukūs, bedvasiai. Tikra ankstesniųjų priešprieša. Profsąjungų rūmuose kažkada trepsėjau „Lebanon Hanover“ koncerte, vienas draugas ten įsikūrusiame tatuiruočių salone darėsi tatuiruotę. Kartais ir mes pietaudavome pakritę ant priešais esančios pievos, kol aplinkui zujo alkanos širšės. Vienintelė paguoda, kad, matyt, bus kitų koncertų, kursime naujus prisiminimus. Tačiau tam reikės laiko. Kol jis ateis, teks atsisveikinti su kažkuo kitu.  

Gerai, kad ne viskas vien liūdna, ne viskas kelia pyktį ar žadina sentimentus. Iš tiesų retai būna, kad parodoje tiek kikenčiau. Šypseną kelia netikėti deriniai, autoriaus gebėjimas pastebėti šmaikščius, absurdiškus momentus ar juos sukomponuoti būtent taip, kad tai taptų kasdienos absurdo atspindžiais. Raudonos biuro kėdės vidury gatvės, kalnu kylantys berniukai su plastikiniu ginklu rankose (vienas atrodo lyg jau būtų suimtas, o tasai, su ginklu rankoje, akivaizdžiai laiko autoritetingą poziciją), šampanu ir gėlėmis nukloti staliukai Reformatų skvere, kai šalimais – statybos ir statybininkai. Smagu bent kartais probleminiais klausimais kalbėti su ironija. Iš nelabai malonios situacijos pasidaryti pramogą – ką pastebėsiu šįkart?

Linksmi ir kai kurie iš parodoje eksponuojamų tekstų. Ypač patiko Legailo Konstibausko – Zinkevičiaus išgalvoto personažo – pasisakymas „Šiaurės Atėnuose“ su jį papildančiu 1877 metų Le Constibasier laišku gentainiui. Pastarąjį iš prancūzų kalbos vertė pati Leokardija Konstibauskienė! Yra ir Pepės (atsiprašau, Pagrindinės Vilniaus Pepės) laiškas – nors jo tikrai nepavadinčiau linksmu, džiaugiuosi, kad atiduodama duoklė vienai pagrindinių parodos figūrų. Vizualiai taip pat: vienoje fotografijoje ji mąsliai žvelgia į tolius mėlynos spalvos fone, kitoje jos išdidus pakaušis atsiduria pačioje garbingiausioje vietoje – virš židinio.

Po parodos eidama į kavinę gerti per brangios kavos tiesiog nebegaliu atmatyti miestą apsėdusių statybų ir remontų. Prieš tai akis tarsi prafiltruodavo, pratrindavo, o gal tiesiog buvau pripratusi ir nebekreipdavau tiek dėmesio – atrodė paprasčiausiai įprasta, normalu. Dabar, kaip ir Zinkevičiui, norisi viską fotografuoti, tarsi sakant: va, ir čia, ir čia, aš irgi tai matau! Tuo pat metu apgailestaudama suprantu, kad šita kaita – neišvengiama. Kad ir kaip garsiai šauktų miestiečiai, ji vyko ir vyks – tikėtina, bėgant laikui tik dar didesniu pagreičiu. „Lietuvos“ kino teatras taps MO muziejumi, Reformatų skvero plytelės išsilygins, perėjus Lukiškių aikštę padai nebeliks raudoni – apie tai bylos jau tik „Vilniaus Energijos“ daina „Eina Eina“. Yra barokinis Vilnius, yra bažnyčių, dylančių, prastai apšildytų daugiabučių, parkų ir medžių Vilnius, o yra ir šis – konstibauskų Vilnius. Gerai, kad jame yra ne tik konstibauskų, bet ir zinkevičių su pepėmis.

Paroda veikia iki lapkričio 28 d.

Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė