Atrodo, kad Kaunas visai netoli, bet kartais taip užsikuiti savo dalykuose, kad jis ima ir nutolsta. Taip buvo ir šįkart – į Kauno fotografijos galerijoje iki rugsėjo 25 d. veikusią Mildos Drazdauskaitės parodą „Damos, bobulės ir visi kiti“ (kuratorė Dalia Mikonytė) nuvykau truputį per vėlai, todėl ir šitas tekstas pasirodo truputį per vėlai. Bet nieko nepadarysi – Drazdauskaitės kūryba vis tiek pernelyg intriguojanti, per daug įdomi, kad galėčiau ją taip ir palikti be jokio lydinčio žodžio.
Ilgą laiką Milda Drazdauskaitė man priminė kažkokią mitinę figūrą – tiek pat paslaptingą, kiek ir vertą dėmesio. Prisimenu, kai rinkausi temą baigiamajam menotyros bakalauro darbui, būtinai norėjau rašyti apie Lietuvos moterų fotografių kūrybą. Darbo vadovė Agnė Narušytė tuomet pasiūlė kelias menininkes – tame neilgame sąraše buvo ir Drazdauskaitės pavardė. Informacijos apie ją tada beveik negalėjau rasti – vienintelis dalykas, kurį pavyko atkapstyti, buvo 2014 m. išleistas nedidelis albumas „Jaunavedžiai ir visi kiti“. Pabijojau, kad neturėsiu kuo remtis ir už ko užsikabinti, todėl tąkart kaip savo temą pasirinkau Irenos Giedraitienės kūrybą. Prie Drazdauskaitės pavardės liko vien klausimai. Kodėl apie ją tiek nedaug žinoma? Kodėl ji taip niekada ir neišgarsėjo?
Milda Drazdauskaitė fotografijos srityje ėmė veikti 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, amato mokytis pradėjo tapusi Antano Sutkaus laborante. Menininkė buvo vertinama, jos darbai siunčiami į tarptautines parodas, ji laimėdavo prizus[1]. Kaip sako Drazdauskaitės bičiulis Gintaras Zinkevičius, „Turėjo Mildos fotografijos pasisekimą. Kažkaip dailės žmonės jas vertino [...]. Kad galėtumei dalyvauti šalia dailininkų, jau reikėjo tuolaikinių autoritetų [Gražinos] Kliaugienės ir [Alfonso] Andriuškevičiaus palaiminimo, ir Milda jį gaudavo“[2]. Kita vertus, Drazdauskaitės personalinės parodos rengtos marginalinėse erdvėse, o liaudiško žanro – fotografijų atminimui – naudojimas neatitiko tuometinių Lietuvos tendencijų, kur vyravo humanistinė fotografija[3] su jos tauriu, giliu ir dažnai gražiu žmogumi. Netiko ji ir prie „konceptualistų“, kaip parodos anotacijoje teigia kuratorė. Reikėtų taip pat turėti omenyje, kad fotografijoje tuo metu dominavo vyrai, technologijos buvo laikomos ne moterų sritimi[4]. Laikui bėgant menininkė ir visai nutolo nuo fotografijos praktikavimo[5]. Visos šios priežastys lėmė Drazdauskaitės poziciją Lietuvos fotografijos scenoje. Dabar situacija lyg ir keičiasi – tai rodo ir jos įtraukimas į reikšmingiausių šalies menininkių sąrašą knygoje „Lietuvos menininkės“, ir pernai išleista monografija „Nuotrauka atminčiai“, ir ta pati Kaune eksponuota paroda. Kuri, beje, yra išplėstinė 2022 m. Vilniaus fotografijos galerijoje veikusios parodos „Damos ir bobulės“ versija, taip pat įtraukianti ir „visus kitus“.
Nuo jų čia ir norėčiau pradėti. Kas jie tokie? Dėdės ir tetos, močiutės, jaunavedžiai ir vaikai, o kartais ir kokia kiaulė ar katinas. Jie akivaizdžiai pozuoja – stovi ar sėdi įtemptais stuburais, susikaupę, pasiruošę, bet ir džiaugsmingi, išdidūs, nes vien pats fotografavimasis jau yra įvykis[6]. Tai, jog esi fotografuojama(s), patvirtina tavo svarbą, o kartu suteikia šansą fiziškai įprasminti savo buvimą ir palikti pėdsaką – aš esu ir buvau, aš esu ir būsiu matoma(s), net tuomet, kai manęs jau nebeliks. Ir nors sąmoninga savireprezentacija tarsi prieštarauja humanistinei netikėtos, neapdorotos akimirkos nuostatai, Drazdauskaitės darbai irgi kalba apie žmogiškąsias patirtis. Apie ritualą kaip ypatingą veiksmą, apie jaudulį, galintį sugrąžinti į jaunystę, apie bendruomenės susitelkimą. Skirtumas tarp tradicinių nuotraukų atminčiai ir tų, kurias kūrė menininkė, – intencija, su kuria pasitinkamas vaizdas. Dar, aišku, kontekstas – eilinėje sovietinio Lietuvos kaimo troboje pastarieji darbai galbūt nekeltų jokių klausimų, o iš tos pačios trobos ištrauktos ir parodinėje erdvėje eksponuojamos nuotraukos šiandien galėtų atrodyti kaip unikalūs laiko reliktai. Menininkės sukurtas atvaizdas – tiek pat nuoširdžiai, vaikiškai naivus, kiek ir surežisuotas. Realybė tiek pat apnuoginta, kiek ir falsifikuojama pagal sumanomą viziją.
Už „visų kitų“ liko ir dar kiti, kurių nors parodoje ir nepamačiau, bet būtinai noriu paminėti. Būtent dėl jų Milda Drazdauskaitė buvo lyginama su Diane Arbus (šiandien menotyrininkės vieningai tam nepritaria – valio!). Mane šitas argumentas nuoširdžiai stebina. Ir net ne dėl autorių metodų skirtingumo – Arbus išlaikydavo atstumą, likdavo atsiribojusi ir šalta kito kataloguotoja, o Drazdauskaitė būdavo šalia fotografuojamųjų, kartu su jais – kartais net tame pačiame kadre[7]. Įstabu man atrodo tai, kad jos vaizduojami žmonės gali būti laikomi marginalais, savo neįprastumu prilygstančiais tiems, kuriuos fiksavo Arbus. Vaikystėje leisdavau vasaras pas močiutę kaime, kur būdavo pačių įvairiausių „veikėjų“ – močiutės kaimynų. Ten buvo ir kaimynas Algis su kadais išdurta akimi, kuri keistai atspindėjo šviesą, ir Benas iš antro aukšto, kuris savo kambario sienas išmaniai dekoravo tuo metu populiarių cigarečių „Saint George“ pakeliais, ir dar daug visokių personažų, kurie gal kartais ir atrodydavo keistoki, bet kartu įprasti savo aplinkoje ir aplinkai. Neabejoju, kad jei prie jų atvaizdo išsaugojimo būtų prisidėjusi Drazdauskaitė, jie lengvai galėtų nugulti į tą pačią lentyną su kitais jos fotografuojamaisiais. Kartu atrodo, kad menininkė tiesiog užšaldė vieną iš tuometinės Lietuvos veidų ir jo gyventojus – su savomis problemomis (alkoholis neabejotinai buvo viena iš jų) bei džiaugsmais – tame netrūko absurdo ar net netikėtai užklumpančios beprasmybės, bet netrūko ir paprastumo, kasdieniškumo, net šilumos. O svarbiausia – nebuvo jokio gailesčio ar skirstymo!
Drazdauskaitės bobulės dar kitokios. Dauguma – rimtos, mažne susirūpinusios ar nusiminusios. Su lengvai plevenančiomis aureolėmis, dengiančiomis skareles taip, kaip skarelės dengia galvas. Priešingai nei grupiniuose portretuose, bobulių atvaizdas nepasižymi detalių gausa, jis minimalizuotas tiek, kad daugeliu atvejų belieka tik pačios moterys, neutralus fonas ir dar viena kita verba. Damos – visiška priešybė. Tik įėjusi į galeriją pagalvojau – jos gyvos! Jos tikros, jos – asmenybės! Net įkūnydamos skirtingus personažus išlieka ištikimos sau, nes tie personažai – pačių pasirinkti, o ne kažkieno kito primesti. Damos šaiposi ir linksminasi, damos mąsto, jos pozuoja, nutolsta nuo archetipinių moterų vaidmenų ir vėl prie jų priartėja, ir mėgaujasi pačiu paprasčiausiu žaismingu buvimu, kuris leidžia mėtyti pėdas, užsimiršti. Toks įvairių amplua ir emocijų diapazonas atrodo svetimas sovietinės vaizdinijos kontekste, kur vyravo moteris-darbininkė, moteris-globėja ar moteris-sekso objektas[8]. Net keliuose eksponuojamuose aktuose pagrindinis fokusas krypsta ne tiek į nuogą kūną, kiek į pačią asmenybę. Priešingai nei tuometiniuose vyrų kurtuose aktuose, kuriuose moteris dažnai tapdavo nuasmenintu geismo objektu, gražiu kūnu su tuščiomis akimis, čia atsiimama paties kūno autonomija ir teisė į netobulumą. Čia moteris žaisminga, jusli, galbūt šiek tiek valiūkiška, ironiška. Ji įvairi.
Drazdauskaitės damos man atrodo artimos, nes jose matau save, savo drauges ir giminaites. Menininkės fotografijos kalba apie moters patirtis ir emocijas be patoso ir iš moteriškos perspektyvos. Pavyzdžiui, „Nuotrauka atminčiai 9. Eglė“, kurioje dvi moterys užsivyniojusios turbanus, apsirengusios per didelius švarkus ar sukneles stambiais langeliais, su šalia esančiais dviem vaikais rūko ir pozuoja (kokia šeimyninė mizanscena su perkeistais ar prisiimtais vaidmenimis!), – tai primena paauglystės vasaras Vištyčio kaime, kur draugės močiutės palėpėje radę senų drabužių persirenginėdavom ir pievoje įgyvendindavom savadarbes fotosesijas. O „Portreto prie sienos“ nuotrauką man telefonu iš parodos siunčia draugė ir rašo: „radau J.!“, turėdama omenyje tą kartą, kai J. veidas buvo lygiai taip pat įkalintas tvarsčiuose po nosies operacijos. Matau save pačios Drazdauskaitės fotografijose iš Sudervės, nugulusiose po stiklu eksponuojamame nuotraukų albume (taip norėtųsi jį pačiupinėti ir pavartyti!). Menininkė čia atrodo užsiknisusi su fotoaparatu, kažkas jai nesiseka, kažkas neišeina – tai labai aiškiai išduoda veido išraiškos. Ir dar ta saviironija iš šalia esančio prierašo: „Neva tai fotografas iš sudegusios laboratorijos“.
Paradoksalu, kad, nepriklausydama humanistinės fotografijos sekėjams, Drazdauskaitė vis tiek konstruoja istorijas apie žmogiškąsias patirtis. Tik jos tarsi atsiduria priešingoje spektro pusėje nei tos, kalbančios apie didžiąsias vertybes ir didžiuosius išgyvenimus, nes yra nišinės ar buitiškos, gal truputį juokingos ar absurdiškos, ne visuomet labai svarbios ar reikšmingos. Bet lygiai toks pats yra ir gyvenimas su visomis tarpinėmis būsenomis, kurios tikrai nebūtinai visą laiką bus įkvepiančios, didingos ar net tokios, kurias be ironijos sunku suvirškinti, įamžinti ar prisiminti. Menininkė duoda šansą būti ir jausti visaip, o jeigu norisi – tiesiog apsimesti, naiviai tikintis, kad kažką galiausiai pavyks apgauti. Gal save?
[1] Lietuvos menininkės, sud. Agnė Narušytė, Vilnius: Kitos knygos, 2022, p. 185.
[2] „Interviu su Gintaru Zinkevičiumi“, kalbino Dalia Mikonytė, iš: Milda Drazdauskaitė, Nuotrauka atminčiai, sud. Dalia Mikonytė, Laima Kreivytė, Vilnius: Postidėja, 2023, knygoje puslapiai nenurodyti.
[3] Lietuvos menininkės, p. 185.
[4] Ibid., p. 113.
[5] „Interviu su Gintaru Zinkevičiumi“.
[6] „Milda Drazdauskaitė. Nuotraukos atminčiai ir kiti pasipozavimai“, tekstą pagal Agnės Narušytės pasakojimą parengė Gediminas Kajėnas, 15min.lt, <https://www.15min.lt/media-pasakojimai/milda-drazdauskaite-nuotraukos-atminciai-ir-kiti-pasipozavimai-1416> [žiūrėta 2024 09 25].
[7] Laima Kreivytė, „Esamojo laiko performansas su komentarais“, iš: Milda Drazdauskaitė, Nuotrauka atminčiai.
[8] Adomas Narkevičius, „Pankė prieš tai, kai buvo pankuojama. Nenuolankūs feministiniai Mildos Drazdauskaitės performansai savo fotoaparatui“, Milda Drazdauskaitė, Nuotrauka atminčiai.