Gal ne tiek apie šiltą parodą, kiek apie jausmus

Dalį šiltos vasaros praleidau neaiškiame Lietuvos kampelyje – namuose. Apsupta laukų ir miškų. Į Vilnių grįžau tarsi į kitą pasaulį – miesto triukšmas, skubantys žmonės, pilkos gatvės ir nuolatinis judėjimas atrodė kaip priešingybė ramybės ir tylos prieglobsčiui, kurį palikau už savęs. Bet kartu tai buvo ir įkvėpimo šaltinis – kiekvienas garsas, šviesos blyksnis, miesto ritmas įtraukė ir užpildė kasdienybę naujomis emocijomis primindamas, kaip svarbu yra gamtos ir miesto šurmulio pusiausvyra. Sugrįžimas į miestą reiškia grįžimą į meno pasaulį. Buvau pasiilgusi galerijų, muziejų, parodų. Norėjosi iškart papulti į nuostabią parodą, kuri tikrai paliktų įspūdį ilgam laikui, bet karštą dar vasaros dieną nesinorėjo vaikščioti po Vilniaus labirintus, norėjosi tik vėsaus vėjelio iš kondicionieriaus. Ir pagaliau priėjau Radvilų rūmų dailės muziejų – šis pastatas man visada priminė žaislinį namelį. Viduje vėjelis pučia, bet vis negaliu atvėsti, nes vyksta Andy Sweeto fotografijų paroda „Ten, kur nesibaigia vasara“ (kuratorė Ugnė Makauskaitė).

Vos tik įėjęs į parodos erdves pasijauti tarsi būtum paplūdimyje, Majamyje. Sienos spinduliuoja ryškia geltona šviesa, salėse pastatytos baltos pliažinės plastikinės kėdės, kai kur nuo lubų nuleistos medžiagos primena persirengimo kabinas. Atrodo, betrūksta, kad kažkas iš toli riktelėtų: „Karšti čeburekai, šaltas alus!“

Imu skaityti parodos anonsą, kaip čia kas vyksta, ką pamatysiu ir koks čia konceptas bei kontekstas. Majami Bičas? Kaip suprasti – Majami Bičas? Koks čia bičas? Kas čia per veikėjas? Ai, Miami Beach, čia kalbama apie geografinę vietą, o ne apie kažkokį keistą vyruką vardu Majami Bičas. Nors tai galėtų būti geras Drag karalienės sceninis vardas.

Pirmoje salėje prie durų kampe padėtas katalogas, kuriame publikuojamos nuotraukos, eksponuojamos parodoje. Tai išsiaiškinau parodos pabaigoje pastebėjusi, kad viskas atrodo matyta, tarsi kažkoks déjà vu. Jeigu kaip ir aš peržiūrėsite katalogą, siūlau pažaisti žaidimą, kas greičiau suras iškabintas nuotraukas. O prizas bus linksmai praleistas laikas.

Andy Sweetas fotografijose užfiksavo Majami Bičo gyventojus ir jų aplinką, daugiausia dėmesio skirdamas vyresnio amžiaus žmonėms, kurie šiltame, saulėtame paplūdimyje mėgaujasi gyvenimo akimirkomis. Šie vaizdai rodo jų kasdienybę, pokalbius, juoką ir laisvę – tai, kas atskleidžia ne tik jų kūno, bet ir sielos grožį. Jo fotografijose kūnai tampa gyvenimo ir patirties žemėlapiais, kuriuose randame istorijas apie jaunystę, brandą, praradimus ir atradimus.

Šiais laikais dažnai girdime žodžius beach body (paplūdimio kūnas) – tarsi sakoma, kad egzistuoja tik vienas tobulas kūno vaizdinys, kurį turėtume matyti paplūdimiuose. Tačiau Andy Sweeto nuotraukos labai gražiai įrodo, kad tai netiesa – kad ne vien jaunas ir liesas kūnas turi vietą, bet kiekvienas kūnas, nepaisant amžiaus, formos ar dydžio, yra vertas pasitikėjimo ir grožio. Jo vaizduose matome, kaip žmonės atsipalaiduoja, bendrauja, juokiasi, mėgaujasi šokiais, muzika, saulės spinduliais ir jūros vėsumu, – visa tai kalba apie autentiškumą ir tikrą gyvenimo džiaugsmą. Andy Sweetas vaizduoja paprastus, tačiau kartu ir nepaprastai ypatingus gyvenimo momentus, kuriuose atsispindi tikra žmonių dvasia, neapribota standartais ar stereotipais. Šie kūnai liudija, kad grožis slypi ne šablonuose, o įvairovėje, kurioje kiekvienas žmogus, su visomis savo savybėmis ir gyvenimo patirtimi, turi teisę jaustis vertingas ir mylimas.

Nuotraukose perteiktas bendruomeniškumas ir jo svarba. Jos vaizduoja renginius, pilnus šypsenų ir juoko žmonių, susirinkusių kartu pasidžiaugti gyvenimu. Viena nuotrauka užkabina širdį – tai vyro, švenčiančio savo 100-ąjį gimtadienį ligoninėje, portretas. Matome, kad šia proga ligoninės palata papuošta spalvingais balionais ir popierinėmis girliandomis, kurios prideda šventinės dvasios šiai neįprastai šventei. Gulėdamas lovoje senukas dideliu peiliu atsargiai bando atpjauti gabaliuką torto, aplink jį susirinkę ligoninės darbuotojai, kurie kartu švenčia jo gimtadienį. Nors paprastos dekoracijos ir paprastas tortas gali neatrodyti kuo nors ypatingi ar prabangūs, čia svarbiausia ne materialus rezultatas, o rūpestis ir artumo jausmas, kurį ši akimirka atskleidžia. Dauguma nuotraukų skleidžia karštį ir energiją, o ši alsuoja švelnia šiluma. Ji primena, kad rūpestis ir širdies šiluma yra tai, ko niekada nepakeis jokios technologijos ar dirbtiniai intelektai, kad ir kaip tobulai jie būtų sukurti. Nėra nieko vertingesnio už tikrą, nuoširdų žmogišką ryšį, nes būtent jis suteikia mūsų gyvenimui prasmę ir tikrumą, net ir pačiose paprasčiausiose akimirkose.

Vienoje salėje pristatoma LGBTQ+ bendruomenė, ypač Drag personos. Drag queens / kings (karalienės / karaliai) – tai meno raiška, kuria kūrybingai perteikiama lyčių įvairovė, suvaidintos tapatybės ir spalvingos asmenybės, skatinančios laužyti tradicinius lyčių stereotipus bei normatyvus, pabrėžiančios laisvę būti savimi ir drąsiai išreikšti savo unikalią tapatybę per teatrą, madą, muziką ir humorą. Pastaraisiais dešimtmečiais Drag reiškinys tampa vis populiaresnis, prie to prisidėjo laida „RuPaulʼs Drag race“ („RuPaulo Drag lenktynės“) ir tolesnė laidų franšizė, išplitusi po visą pasaulį ir filmuojama skirtingose šalyse. RuPaulas vadinamas the queen of Drag ar the mother of Drag, nes prisidėjo prie Drag išplitimo ir populiarėjimo pokultūroje dar XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kai 1993 m. išleido savo debiutinę dainą „Supermodel“. Nors RuPaulas nėra Drag kūrėjas, jo indėlis tikrai svarbus, ir jam pridėtos pravardės tai puikiai iliustruoja. RuPaulas garsėja dainos žodžiais Weʼre all born naked and the rest is drag (mes visi gimėme nuogi, o visa kita yra drag). Kiekvieną dieną mes renkamės, kas būsime, kaip atrodysime, kuriame savo „personažus“ per aprangą, veiksmus, kalbėseną. Pavyzdžiui, eidami į darbo pokalbį norime perteikti profesionalų įvaizdį – tai „personažo“ kūrimas.

Vienoje iš salių ir parodos katalogo 81 puslapyje yra nuotrauka, kuri man kaip tik ir atitinka šią frazę. Nuotraukoje šalia baseino stovi trys moterys – jų tobulos, sutvarkytos šukuosenos, kurias turbūt palaiko kalnas plaukų lako, su rankinukais ir bateliais suderinti maudomukai. Netgi eidamos pagulėti prie baseino jos kuria savo įvaizdį – „personas“. Jos nesistengdamos tampa grožio ikonomis – tai ir yra Drag, kūrimas savo įvaizdžio, per kūną pasakojama istorija.

Kaip malonu matyti Queer elementus kultūros ir viešoje erdvėje. Šiemet vykstantys nerimą keliantys rinkimai kelia klausimų dėl LGBTQ+ bendruomenės tolesnio gyvenimo. Dar birželį vykusios „Pride“ eitynės parodė, kiek yra daug meilės ir palaikymo. Ir to neužgožė keli religiniai fanatikai su siaubingai blogais dirbtinio intelekto sugeneruotais lankstinukais ir plakatais. O konkretaus politiko baltas furgoniukas, pastatytas šalia Martyno Mažvydo bibliotekos, atrodė tik dar ironiškiau nei jo nesugebėjimas pasakyti savo garsiąją frazę teisingai.

Pastaruoju metu Lietuvoje girdime apie LGBTQ+ bendruomenę šmeižtus, susijusius su vaikų „verbavimu“. Parodoje viena iš nuotraukų įrodo, kad tai nėra naujas incidentas. Joje vaizduojama ant scenos stovinti moteris, o už jos – eilėmis sustoję vyrai. Svarbiausia nuotraukos dalis – plakatai su užrašu „Vote against „gay rights““ (balsuokite prieš „gėjų teises“). Šalia nuotraukos pristatomas kontekstas, pasakojantis apie koaliciją „Save Our Children, Inc.“, (UAB „Išgelbėkime savo vaikus“), kurią įkūrė buvusi grožio konkursų dalyvė Anita Bryant. Nuotraukoje užfiksuoti šios koalicijos dalyviai spinduliuoja džiaugsmu ir pasididžiavimu. Šis momentas pastūmėjo, pagreitino Queer bendruomenės pasipriešinimą dehumanizavimui. Iš Andy Sweeto užfiksuotos Anitos Bryant pozos lengvai galime spėti, ką fotografas manė apie šią koaliciją.

Parodoje Andy Sweetą galima pažinti ne vien per žmones, objektus, įvykius ar pasirinktą fotografavimo būdą, bet ir per videoinstaliaciją. Paslėptame kampelyje ryški projektoriaus šviesa ant sienos rodo spalvingus vaizdinius. Atsisėdus baltoje plastikinėje kėdėje, kūno formos prie jos prisitaiko. Ir prieš akis stebi, kaip vyksta Andy Sweeto meninis procesas: kaip jis bendrauja su žmonėmis, kaip sukuria nuoširdžius ir autentiškus portretus, kurie atspindi ne tik žmonių veidus, bet ir jų gyvenimo istorijas, emocijas bei kasdienybės grožį. Jo kūrybinis procesas – tai nuolatinis dialogas tarp fotografo ir jo objektų, kuriame gimsta tikros, nesuvaidintos akimirkos, įamžinančios praeinantį laiką ir šviesą, užfiksuotą vieninteliame kadre.

Vasarai išėjus, bet palikus vasariškus karščius, pats gali pasijusti esąs vienoje iš Andy Sweeto fotografijų. Nieko nėra geriau nei vėsus kondicionieriaus vėjelis ir įdomi paroda. O įsigalėjus rudenio temperatūrai nebus nieko geriau nei priminimas apie karštą vasarą. Kai kur, pasirodo, vasara niekada nesibaigia.

Paroda veikia iki spalio 13 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)