Spektakliai, pasauliai, jų virsmai

Ankstyvuosiuose fotografės Violetos Bubelytės autoaktuose, kurie kartais dar vadinami autoportretais, ji vis sušmėžuoja kaip pasikartojantis neryškus realybės atspindys veidrodyje ar besidvejinanti, judesyje, ilgo išlaikymo kadruose matoma ir iš visų pusių, ir taip, kad jos kūno atspindžiai (ar kopijos) persiklotų vienas per kitą. Taip ji ir labai nuoga, matoma, statiška, ir tuo pačiu metu kaip nors netiesiogiai prisidengusi, neapibrėžiama ir nesugaunama kitų žvilgsnio.

Ankstyvojoje Bubelytės kūryboje vis atsikartoja žaismas veidrodžio atspindžiais. Klasikinėje tapyboje moters rankose atsidūręs veidrodis įprastai tampa puikybės simboliu, o šiuo atveju veidrodis ir atspindžiai transformuojasi ir praranda tokį statusą: jis čia – erdvės ir realybės plėtinys. Veidrodis nebelaikomas vienoje rankoje, o yra apglėbiamas visu kūnu („Autoportretas 5“, 1984), beveik tampa kūno dalimi, kartais pridengia lyg tam tikras iš atspindžių sukonstruotas rūbas („Aktas 25“, 1983), o kartais tiesiog remiasi į kūną ir yra visiškai atsukamas į žiūrovą („Aktas 31“, „Aktas 32“, 1984), kuris jame nieko aiškaus nepamato, nes niekad į jį pakankamai ilgai taip ir nepasižiūri. Kur vieni ieško puikybės, randamas gylis. Bubelytė pasisavinusi ir apkabinusi perkuria moralizuojantį simbolį, veikdama savomis taisyklėmis. Veidrodis čia nepraplečia žiūrinčiojo lauko ir stebėjimo malonumo, o greičiau jį paklaidina autorės atspindžių ir žvilgsnių labirinte.

Šiuo metu Bubelytė vengia savo nuotraukas vadinti autoportretais ar aktais. Kaip ir sufleruoja parodos pavadinime esantis žodis „monospektaklis“, ji siūlo žvelgti į jos fotografijas kaip į spektaklius, performansus, o į ją pačią nuotraukose – ne kaip į besifotografuojančią fotografę, bet kaip į vieną iš daugelio kuriamų personaž(i)ų. O jų Bubelytės fotografijose tikrai nemažai, kiekvienoje nuotraukoje jie kopijuojami, kartais pakeičiant veido išraiškas, net bruožus. Jie ne tik juda, bet ir žvalgosi, kalbasi, teisia vienas kitą. Kuriamose scenose naujai atgimsta veikėjai iš Biblijos ar pasakų ir mitų. Šiuos personažus įkūnija tik viena aktorė, galinti virsti bet kuo, tad ir dauguma jos personažų neprisiriša prie moters tapatybės, aktorė vis kinta, patiria virsmus, prisidengdama ne kostiumais, o išraiškų kaukėmis. Minioje matome Nukryžiuotąjį („Niekas manęs nepažįsta“, 2020), biblinių nuorodų pasigirsta ir vizualiai bei tekstiškai kalbant apie Babelį („Babelio bokšto moterys“, 2020). Iš mitų ir pasakų į upes atšuoliuoja stebuklingo bučinio reikalaujančios varlės („Eilėje pabučiuoti varlę“, 2020), o tais pačiais vandenimis plaukioja ir „Undinės“ (2022).

Taip pat atsiranda pora nuorodų į populiariąją kultūrą. Perėjusi prie skaitmeninių medijų Bubelytė atkreipia dėmesį į besidengiančių akis, ausis ir burną beždžionėlių „emotikonus“ („Tos pačios beždžionės“, 2017). Atsisakiusios visų savų juslių, jos vaidina ne tik telefonų ekranuose, bet ir fotografės spektakliuose. Nenuostabu, kad iš savęs personažus kurianti ir savą kūną jau skaitmeninėse nuotraukose dauginanti Bubelytė perduoda linkėjimus poparto karaliui Andy Warholui (2020). Bet jos multiplikuojami personažai nėra grožio ir glamūrinio gyvenimo simboliai, o tik susinepatoginę ir scenoje įsitempę asmenys, laukiantys, kol visi žiūrovai išeis ar bent trumpam nusisuks, kad jie galėtų atsikvėpti.

Bubelytė ne tik kuriamais personažais, bet ir klostėmis kuria spektaklių pasaulius. Anksčiau jos aktuose audiniai buvo skirti nuogam kūnui pridengti („Aktas 52“, „Aktas 61“, 1994): kartais tiesiogiai audeklu paslepiant dalį nuogumo, o kartais tai atlikdavo veidrodžio atspindžiuose atsirandančios audinio klostės. Gal buvo slepiamasi nuo per smalsių ir niekad nenuilstančių žvilgsnių. Tačiau antrajame jos kūrybos etape ne tik rečiau slapstomasi ir dengiamasi audinių klostėmis, kartais atkartojant garsius tapybinius motyvus, – dabar audeklo klostės pabrėžia teatrališkumą, ne tik atkurdamos teatro užuolaidų vaizdus, bet ir pačios kurdamos savitus personažus, kurie dažniau pasireiškia kaip judanti ir prie veiksmų kūrimo prisidedanti materija. Nemigos kankynių metu („Nemiga“, 2022) paklodės tampa ne tokia patogia ir vis nesibaigiančia debesų jūra. Varlės bučinių belaukiant, audinys tampa judria upe, nešančia visą eilę kandidatų išgelbėsiančiam bučiniui. O galiausiai formuojamos ir žėrinčios undinių uodegos.

Įvadiniame parodos tekste Monika Krikštopaitytė atkreipia dėmesį, kad Violetos Bubelytės kūryboje poeziją ilgainiui pakeičia proza, o naujausios jos fotografijos tampa pasakojimais. Tačiau ir prie pačių nuotraukų atsiranda naratyvą papildantys pavadinimai. Komentuojantys ir dar labiau išryškinantys Bubelytės personažų žaismingumą, komiškumą ir tai, kad jie visi suvaidinti. Pozuojant, vaidinant, kalbantis, žvelgiant, keičiant veido minas ir perkuriant visiems žinomus motyvus, Bubelytės nuotraukos tampa žaidimais, spektakliais ir fotoperformansais.

Paroda veikia iki lapkričio 28 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)