Vieną penktadienį Gdanske

Vieną vasarą Gdanske

prekybcentrio vežimėlis sulinko

nuo knygų iš Vilniaus svorio

Mieste ant vokiško grindinio

pabiro

lenkiški žodžiai iš Lietuvos,

tarsi vėjo plaikstomi doleriai

Čia ir straipsnio pabaigoje –Tomaszo Snarskio eilėraščio „Knygnešys iš Fabijoniškių“ ištraukos. Knygelę „Žiemos visada bus baltos“ (vertė Birutė Jonuškaitė; Kauko laiptai, 2022) man padovanojo pats autorius – ne tik poetas, bet ir teisininkas, filosofas ir publicistas. Menotyrininkė Małgorzata Taraszkiewicz-Zwolicka mudu supažindino Gdansko Baltijos kultūros centre, kur laukėme Stasio Eidrigevičiaus parodos atidarymo. Laukė ir užkandžiais nukrautas stalas, kurio trečdalį užėmė baltai apglaistytas tortas su užrašu „Bałtyckie Spotkania Ilustratorów“ – cituoju iš atminties, nes torto nenusifotografavau. Juk parodos taip ir nepamatėme. Stalo vaizdas priminė, kad nuo ryto vaikščiodamos po muziejus nespėjome užkąsti. Taip ir atsidūrėme „Tekstilės“ restorane – valgėm koldūnus su sūriu ir špinatais, užsigerdamos „Zero“ alumi (laipsnių kiekis – pavadinime). Tokia tos labirintiškos dienos pabaiga. Bet grįžkime į pradžią.

Małgorzata tą penktadienį buvo mano vedlė. Tai ji mane pasikvietė skaityti paskaitos apie Lietuvos fotografiją, įkontekstinant Valentyno Odnoviuno parodą Naujajame meno muziejuje (NOMUS Nowe Muzeum Sztuki). Bet prieš tai ir po to stengėsi parodyti kuo daugiau. Susitarėme ryte susitikti viešbutyje, bet netikėtai tarp mūsų išdygo Sigutė Chlebinskaitė, atvažiavusi į Eidrigevičiaus ir Moišės Ravivo Vorobeičiko parodų atidarymus. Pakvietė ir mudvi su Małgorzata. Sakėm, ateisim, jei spėsim.

Gdanske jau esu buvusi. Anąkart atidžiai išvaikščiojau aukštais olandų renesanso namais apstatytas gatves, užvertusi galvą apžiūrinėjau papuošimais apraizgytus frontonus, lipdinius ant spalvotų sienų ir sgrafito piešinius, įmantrias langų formas, skulptūras, net durų rankenas. Ir tik paskui pamačiau, kaip miestas atrodė iškart po Antrojo pasaulinio karo: tiktai pilki sienų griuvėsiai, langų kiaurymės frontonuose, jokių stogų. Viskas čia atstatyta. Kiekvienas ornamentas, rankena, turėklas. O dabar Małgorzata pro slaptas dureles mane vedasi į savo kabinetą viršutiniame Žaliųjų Vartų aukšte, kur veikia Gdansko nacionalinio muziejaus modernaus meno skyrius. Jos kolega pasigiria matąs gražiausią vaizdą pro langą. Ten iš tiesų gali kiaurą dieną spoksoti į dailiai surikiuotas stogų čerpes, voliutų užraitymus, ant karnizų patupdytas balandžių skulptūras vietoj tikrų, kuriuos atbaido spygliai. O apačioje – aikštė, po kurią šmirinėjantys žmogeliukai prašosi perkeliami į Pieterio Bruegelio paveikslą.

Pas Małgorzatą gerdamos kavą vartėme jos kuruotos parodos „Autochromas“ (2017) katalogą, ji pasakojo apie čia keletą metų dirbusį Lechą Wałęsą, kuriam specialiai buvo įrengtas dušas, nes jis beveik neidavęs namo. Ten, kaip supratau, jis ruošė Europos solidarumo muziejaus ekspoziciją. Nors paskui jį velkasi komunistinės politinės policijos SB informatoriaus Boleko šleifas, Gdanske Wałęsa – didvyris, turi net savo vardo oro uostą.

Nusileidusios į gatvę ir pačios tapusios hipotetinio Bruegelio paveikslo figūromis, patraukėme į Gdansko nacionalinį muziejų. Teko brautis per minią, susirinkusią paklausyti tamsiaplaukės moters dideliais akiniais.

– Ten mano kandidatė, – sako Małgorzata. – Mes tikimės, kad šįkart pavyks viską pakeisti. Nes kiek gi galima ieškoti priešų.

Buvusiame pranciškonų vienuolyne įsikūrusio ankstyvojo meno filiale svarbiausias eksponatas – Hanso Memlingo triptikas „Paskutinis teismas“ (1467–1473). Danguje Kristus skelbia pasaulio pabaigą, žemėje archangelas Mykolas sveria sielas, vienus siunčia į rojų, kitus – į pragarą. Iš kapų ką tik pakilę nuogi žmogeliai žygiuoja svertis tikėdamiesi geriausio. Paskui vieni tvarkingai lipa krištolo laiptais, sveikinasi su šv. Petru ir jau aprengti žengia pro dangaus vartus, išpuoštus lipdiniais kaip Gdansko pastatai. Kiti, badomi velnių, rėkia, grąžo rankas, raitosi ir kaip šiukšlės krinta į liepsnas.

Anksčiau tokie paveikslai man pasakojo apie tolimų laikų baimes. Dabar čia paskutiniojo teismo ratu sukasi šių dienų įvykiai, siautėja artėjančios apokalipsės pranašai. Matau, kaip iš duobių lipa rusiškų bombų sumalti kūnai, pragaran krinta į mėsinius šturmus kasdien siunčiami rusų „berniukai“, dangun žengia tėvynę gynę Ukrainos didvyriai, teroristų išžudyti reivo muzikos festivalio dalyviai, Izraelio kibucų gyventojai. Čia tik nėra išprievartautų moterų, apdegusių kūnų už nugaros surištomis rankomis, vaikų nukirstomis galvomis – Memlingas jų nevaizdavo, toks siaubas būtų sugadinęs didingą pasaulio pabaigos viziją. Įdomu, ką čia matė užsakovas, Medičių banko Briugėje vadybininkas Angelo Tani, kurį ir jo žmoną Memlingas pavaizdavo uždaromų altoriaus atvartų kitoje pusėje? Dangaus kerštą intrigantui Tommaso Portinari’ui, užėmusiam jo vietą banke? Tik fantazuoju. Paveikslas turėjo puošti Badia Fiesolana vienuolyno bažnyčią Florencijoje, bet netyčia įsipainiojo į Gdansko istorijos peripetijas.

– Šitą paveikslą iš Briugės per Anglijos uostus į Florenciją plukdžiusį laivą užpuolė Gdansko piratas Pawełas Beneke, – pasakoja man į ausį Małgorzata. – Radę triptiką atidavė Šv. Marijos katedrai, prašydami atleisti jų piratiškas nuodėmes. Ir atleidimą gavo. O paskui, po Šiaurės karo, Petras Didysis reikalavo jo kaip kompensacijos, bet miestui pavyko atsispirti. Napoleonui užgrobus Gdanską, paveikslas buvo išvežtas į Luvrą. Paskui Prūsijos valdžia jį pargabeno į Berlyną, galiausiai grąžino Gdanskui. Per Antrąjį pasaulinį karą Memlingas buvo išsaugotas, bet rusų kareiviai išsivežė jį kaip karo trofėjų į Ermitažą. Tik 1956 m. po ilgų derybų muziejui pavyko jį atgauti – čia ir liko.

Supratau, kad Valentyno Odnoviuno fotografiniai įrodymai taip pat renkami paskutiniam teismui. Jo paroda „Neregimo aidai“ (Echa niewidzianych), kuruota Małgorzatos Taraszkiewicz-Zwolickos, yra tarpdisciplininio kultūros festivalio „Vilnius Gdanske“, vykstančio jau dvidešimt metų, renginys. Šįkart Vilniui atstovauja čia jau daugiau nei dešimt metų gyvenantis ir kuriantis ukrainietis.

Užlipus į NOMUS antrą aukštą, iškart pasitinka išdidintos kalėjimo kamerų, pasivaikščiojimo kambarių akutės, fotografuotos Vilniuje, Cėsiuose, Rygoje, Taline, Kyjive, Varšuvoje, Berlyne. Visa Rytų Europa čia – kaip didžiulis panoptikumas, kur nuolat stebimi nepritariantieji valdžiai, potencialūs disidentai ir kovotojai už savo šalies teisę egzistuoti, kritikai, menininkai, visos laisvos sielos. Bet tai sužinai vėliau. Mes taip pripratome prie visur eksploatuojamo Odnoviuno ciklo „Stebėjimas“ (2016–2018), kad jau sunku prisiminti tą pirmąjį įspūdį: giluminis stiklu užpildytos apskritos angos švytėjimas smaragdo, oranžine, rausva, žydra ir kitomis spalvomis, planetų kosmoso tamsoje įspūdis, subraižymų raštai, kuriais tiesiog grožiesi. Tik sužinojus, kas čia nufotografuota, tie raštai tampa kančios ir pasipriešinimo įrantais-įrodymais, o stiklinė terpė – nuo pasaulio atskiriančia membrana, kuri vibruoja kaskart prisiglaudus prižiūrėtojo akiai.

Odnoviuno ciklas „PW44“ (nuo 2016 m.), skirtas Varšuvos sukilimui prieš nacius, taip pat rodytas ir gerai žinomas Lietuvoje. Juolab kad „NoRoutine Books“ išleido ir knygą (2021), kurią išlanksčius galima susikurti sienos fragmentų ekspoziciją. Spaudos kokybė tokia, kad, regis, gali braukdama pirštu per popierių justi mūro šiurkštumą, plyšius tarp plytų, kur ištrupėjo cementas, nuo drėgmės išplitusį pelėsį, kulkų išmuštas skyles ir jas slepiančius lopus, kurie atrodo kaip aklini čia nebegyvenančių žmonių langai. Visa tai dabar rodoma Gdanske, kurį, siekdami panaikinti „lenkų koridorių“ link Baltijos jūros ir sujungti Vokietijos žemes su Prūsija (pažįstama ir šiandien, ar ne?) naciai kaip tik ir užpuolė – oficiali Antrojo pasaulinio karo pradžia buvo čia.

Tad Gdansko publikai artimi visi su Lenkija susiję Odnoviuno darbai. Ne tik kalėjimo kamerų akutės, fotografuotos Varšuvos Mokotovo kalėjime, kurį naudojo ir Rusijos imperija, ir naciai, ir komunistinė slaptoji policija, ne tik sušaudytos Varšuvos sukilimo sienos, bet ir „Horizontai“ (2018). Čia matome juodame vakuume virpančią liniją-stygą, beveik skleidžiančią pratisą kontraboso garsą. Bet iš tiesų – tai laiptai į karinės kontržvalgybos kalėjimo vienutę ar egzekucijų kamerą, kur buvo galutinė riba. Pailgomis fotografijomis griežiamas paskutinis gyvenimo virpėjimas, ne tiek girdimi, kiek viduriais juntami žemi mirties dažniai.

Iki šiol man nematyti buvo tik „Lenkiškos karinės uniformos fragmentai“ (2018). Vėlgi – itin medžiagiškos fotografijos, kuriose užfiksuoti jūrų laivyno karininkų uniformų skuteliai atrodo apčiuopiami, nors iš pradžių juos matai kaip nepažįstamų pelkėtų, ežeringų, karpytais vandenyno krantais šalių žemėlapius. Bet tai – apirusio audinio skiautės, rastos broliškame kape, pažymėtame AE, kur, kaip paaiškėjo, buvo palaidoti sušaudyti „vadų konspiracijos“ dalyviai: Stanisławas Mieszkowskis, Zbigniewas Przybyszewskis, Jerzy Staniewiczius. Nedažnai Odnoviunas mini konkrečių asmenų pavardes – jo kūriniai paprastai primena apie viso pasaulio įkalintus, kankinamus, žudomus. Šįkart audinio skiautė yra paaukoto kūno relikvija, išsauganti bent draiskanas asmens, kurio net atminimą norėta ištrinti.

Žinoma, parodoje – ne vien lenkiški objektai. Odnoviuno fotografiniai represijų liudijimai aprėpia platesnį Rytų Europos regioną, kurį nuolat persekioja blogis iš rytų. Talino KGB kalėjime „Patarei“ rastas areštuotų disidentų tapatybės fiksavimui nepanaudotas fotopopierius sugėrė okupacijos laiką („Procesas“, 2018). Vilniaus areštinėje fotografuojant kalinių lovas išryškėja žmogaus pavidalo dėmės, kurios bent jau fotografijose atrodo ne tik prakaituotos, bet ir kraujuotos. Odnoviunas konstruoja šią „Įrodymo architektūrą“ (2019) iš nematomų ar nepastebimų ženklų, nes svarbu užaštrinti atbukusią grėsmės nuojautą. Štai po Europą klajojanti rašytoja iš Bosnijos Lena Batašić, vaikystėje išgyvenusi genocidą, šiomis dienomis stebėdama antiizraelietiškas ir antipalestinietiškas nuotaikas suabejoja nusiteikimo „niekada daugiau“ ryžtu: „bet niekada daugiau yra silpna frazė. Pasaulis pamiršta, lygiai kaip pamiršo Bosniją. Tie niekados nusidėvėjo ir buvo numesti; o daugiau vis grįžta didesniais skaičiais ir tamsesnėmis istorijomis“ (The Guardian, 2023 10 23).

Po Memlingo perspėjimo apie apokalipsę, po Odnoviuno pateiktų pasklidusio blogio įrodymų ir dar jų padauginusios mano paskaitos vakare pagaliau buvo išrišimas – Krzysztofo Wodiczko instaliacija „Laisvė. Dialogas virš žemės“ Gdansko Šekspyro teatre. Juodų plytų pastatas, primenantis šventovę, dieną sugeria šviesą lyg čia dar prieš karą nacistinės valdžios sugriautos sinagogos skylė. O naktį jis pranyksta tamsoje, jo siluetas išaiškėja tik ištrindamas miesto žiburius. Kad pamatytume instaliaciją, teko lipti ant stogo – ir pakeliui įsitikinti, jog pastato vidus visiškai baltas. Wodiczko panaudojo šį teatrą kaip antisemitizmo kurstomo amžino smurto prieš žydus, bet kartu – prieš bet kokias mažumas – simbolį. Virš pastato jis iškėlė du helio pripildytus balionus ir ant jų projektavo dabartinių Gdansko gyventojų veidus, kalbančius apie kasdienes problemas – motinystės vargus, imigranto dalią, žeminimą darbe, skurdą ir t.t. Tie veidai sklando virš miesto kaip „be teritorijos“ likusios atstumtųjų sielos.

Čia ir atsisveikinome su Małgorzata. Manęs laukė kelionė atgal į Vilnių, jos – balsavimas rinkimuose už Lenkijos ateitį.

Amatininkų turgaus įkarštyje

niekas nepastebėjo,

kaip knygnešys iš Fabijoniškių

kruopščiai atgal susikrauna pakuotes

Valentyno Odnoviuno paroda veikia iki 2024 m. sausio 28 d.

NOMUS Nowe Muzeum Sztuki (ul. Jaracza 14, Gdanskas, Lenkija)