Iš Nidos dienoraščio

Pirma diena

Nida sustingusi laukia mūsų. Jūra – kaip stalas. Ir dangaus nėra, tik dvi tuštumos abipus smėlio juostos. Vandens temperatūra – 21 laipsnis. Anksčiau rugsėjį išsimaudyti būdavo drąsu. Dabar visi šoka į vandenį gaivintis nuo karščio.

Fotografijos parodos kabinasi, kur gali. Lenko Michało Siareko nuotraukos „lipa“ laiptais į Thomo Manno muziejų. Jis čia atvyko tarptautiniame konkurse laimėjęs rezidenciją – tyrinės Nidos švyturį. O fotografijose – Norvegijos žvejų kaimelio šviesos. Antono Lukoszevieze paroda išsiteko ant pusės sienos Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Tai lyg žvilgsnis iš dangaus į protėvių žemę Lietuvoje. Iš jos nebeliko net prisiminimų, bet jie tarsi šmėkščioja pro spalvos pliūpsnius, „užtėkštus“ ant fotopopieriaus pro išgraviruotas plokštumas leidžiant skirtingų spalvų šviesą.

Įteikiama Neringos miesto mero premija Gintautui Trimakui už „Išėjimus“ prie jūros. Tada visi skuba į Mizgirių menininkų namus, kur eksponuojamas Svetlanos Baturos atrasto fotografų Antano ir Juozo Giedraičių archyvo fragmentas. Apie tai ji dar papasakos. O mes – dvi fotografės ir dvi kuratorės – ilgai supamės ant ilgųjų sūpynių, kol visi kažkur dingo. Tikriausiai – į atidarymą „Zuikio darže“, kur groja lenkų grupė „Eternal Shipping Ltd.“.

Minkštas kaip namie paliktų kačių kailis vakaras neleido grįžti į viešbutį. Vaikštinėjau pamariais, kol tamsa šūktelėjo mano vardą. Atsisukau – ant suoliuko sėdi Ūla, Živilė ir Gintautas. Prisėdau. Kalbėjomės, kol marios užgeso. Tik trys žalios švieselės mirkčiojo aname krante.

Antra diena

Per pusryčius Ieva Rutė visus girdė arbata. Atsisakiau – dar pakenks paskaitai.

Prisiminėm fotografijos praeitį. Sudėjau beveik du šimtus metų Vilniaus atvaizdų į greitai prabėgantį „filmą“. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos archyvistė Dominique Versavel pasakojo, kaip sovietmečiu pildėsi jų kolekcija. Ypač daug darbų siuntė Aleksandras Macijauskas – ne tik savo, bet ir kitų. Tik savo daugiau: biblioteka turi 571 jo fotografiją, 210 Algimanto Kezio ir 152 Antano Sutkaus, o kitų – vidutiniškai po 40. Yra toje kolekcijoje ir dvi moterys – Violeta Bubelytė ir Milda Drazdauskaitė. Vos po keletą darbų.

Neringa Bumblienė „nutrūko“ nuo fotografijos ir pasakojo apie Lietuvos paviljono kuravimą 2022 m. Venecijos bienalėje. Tuomet Robertas Narkus fermentavo kanaluose nuraškytus dumblius ir gamino intuicijos eliksyrą. Bet gurmaniškus planus sugriovė karas. Sulaikę kvapą klausėmės Neringos prisiminimų apie pastangas uždaryti Rusijos paviljoną, auginti palaikymą Ukrainai. Pamažu suvokėme, kaip atitolome nuo tų baisių dienų.

Jūros nemačiau, nes po pietų skaičiau paskaitas Vilniuje likusiems studentams. Spėjau išgirsti pusę latvio Alnio Staklės pasakojimo apie sukarpytos tikrovės „švelnias apokalipses“.

Vakare virš marių žaibavo, bet vis tiek vaikščiojau, kol sutikau Eriką ir Alvydą. Ragavom jo gaminto alaus „Joninių laužas“. Marias vis apšviesdavo dangaus blykstė – perkūnas tyliai fotografavo aštrias bangeles.

Trečia diena

Vėsesnė, apsivilkau švarkelį. Monika Krikštopaitytė tęsė autoportretų temą, nes vis atranda kitoniškų. Štai du muziejininkai – Vadimas Šamkovas ir Vilma Šileikienė. Vilma fotografuodama Prano Gudyno centre restauruojamus darbus vis kyšteli balto popieriaus lakštą, kad suvestų spalvų balansą. O rėmintojas Vadimas persikelia į kūrinio erdvę, tampa personažu. Apie autoportretus kalbėjo ir Marija Martinaitytė, analizuodama Veronikos Šleivytės bei Mildos Drazdauskaitės kūryboje besireiškiantį moters žvilgsnį. Jo esmė – atsisakymas būti tik fotografijos objektu įžūliai pozuojant, žvelgiant žiūrovui į akis. Drazdauskaitė šalia Šleivytės atsirado išleidus Dalios Mikonytės sudarytą jos knygą. Ten publikuojami jos fotoalbumai, kur ji viename atvarte prisistato kaip kiaulininkė, kitame – kaip kareivė, trečiame – kaip mieganti gražuolė. Matyti, kad ironizuoja fotografijos kanonus ir grandus.

Nuolat simpoziumuose aptariamo Valentyno Odnoviuno kūryba šįkart tapo Tomo Pabedinsko paskaitos tema. Jis rodė kalinių gultus, kurių paviršiuose įsitrynė kūnų pėdsakai ir atplaišos. Ir kalbėjo apie panoptikumą – Michelio Foucault aptartą piliečių elgsenos valdymo žvilgsniu prototipą. Bet matomumo galia grįstų institucijų idėja buvo visuomenės gerinimo projektas. Odnoviuno estetiški objektai, priešingai, pilni brutalaus susidorojimo, kankinimų, prievartinės mirties įrodymų.

Jūros vėl nemačiau, nes... paskaita „Vilniuje“.

Penktą valandą visi susirinko klausytis olandės Daphne van de Velde. Ji fotografuoja savo odą, lanksto nuotraukas, plėšo ir formuoja trimačius kvazikūnus kaip sumaitotas meilės liekanas. O Niukasle prie Taino gyvenanti fotografė Janina Sabaliauskaitė kuria intymius moterų meilės aktus, jiems nusirengia ir pati, kartu su partnere žaidžia. Savo prisistatymą ji baigė LGBT+ bendruomenės deklaracija, reikalaujančia mums įprastų teisių – kurti šeimas, auginti vaikus.

Po tokios kulminacijos tegalėjo būti epilogas. Bet Dariaus Žiūros paskaita įtraukė į kitą orbitą. 2005 m. jis fotografavo kaimo mergaites. Jos pozuoja susikaupusios, tarsi nuo to priklausytų ateitis. Po penkiolikos metų menininkas vėl jas susirado – nauji portretai liudija, kaip jų kūnus keitė ne tik laikas, bet ir likimas.

Prieš jo filmo „Gustoniai Gustoniuose“ peržiūrą nubėgau prie jūros. Jau kildama mediniu takeliu pamačiau juodas žmonių statulas. Tarp jų įsispraudžiau ir oranžinis šviesulys įsmuko už horizonto. Jūra siautėjo.

Ketvirta diena

Ji prasidėjo Skaidros Trilupaitytės pasakojimu apie „Pirmapradį dangų“ – tai Artūro Railos 2002 m. videofilmas, vizualizuojantis 1980 m. danguje jo regėtus šviesulius. Kas tai buvo? Ar vaizdas ką nors įrodo? Dabar juodosios skylės nuotrauka sugeneruojama iš duomenų ir jos tikrumą patvirtina konferencijos. O dangus ir toliau pirmapradiškai teberodo stebuklus, kuriuos patvirtina popiežius. Du tikėjimai, nuotraukose abiejų ženklai vienodai akivaizdūs, bet reikšmės nesuderinamos.

Paskui Natalija Arlauskaitė analizavo Aistės Kirvelytės tapybos santykį su medijomis. Proga – ką tik pasirodžiusi menininkės knyga. O fotografės Svetlanos Baturos tyrimas panėšėjo į detektyvą. Skambutis, rekonstruojamas namas Žaliakalnyje, ten rasti stiklo negatyvai, palėpė, laiškai. Galiausiai – patvirtinta Giedraičių autorystė. Du broliai tarpukariu dalyvavo fotomėgėjų parodose, dokumentavo savo gyvenimą. Sovietų kariuomenei artėjant prie Lietuvos, jie emigravo į Ameriką, o trečias brolis liko ir buvo nušautas čia jau šeimininkavusių vokiečių.

Vakare olandė Claudia Heinermann tarsi tęsė Baturos pasakojimą. Pradėjo nuo vilko vaikų – sugriauto Karaliaučiaus našlaičių, kurie per miškus patraukė „į Lietuvą“. Paskui Claudia vyko prie Laptevų jūros. Rinko į tas atšiaurias vietas išvežtų Baltijos šalių moterų ir vaikų istorijas. Jos knygose – portretai, peizažai, archyvinės nuotraukos ir pasakojimai, kuriuos sieja vienas motyvas: šeimoje vengta apie tas patirtis kalbėti.

Jau minėtas Antonas Lukoszevieze – lietuvis ir anglas, violončelininkas ir konceptualus menininkas – prasklaidė momento dramą linksmais portretais. Keista, bet siūlant draugams „ką nors daryti“ netyčia susikuria gelmės pojūtis. Mergina fotografuojasi ant akmenų tvoros, kad atrodytų aukštesnė. Smuikininkė įlipa į vonią su savo smuiku. O vienas dėdė „nieko nedaro“ ir tai tampa pareiškimu.

Trečiasis prelegentas – prancūzas kolekcininkas Thomas Sauvinas. Gyvendamas Kinijoje jis sutiko prekeivį, išmestus negatyvus mirkydavusį rūgštyje, kol likdavo tik sidabro nitrato grūdeliai. Sauvinas pradėjo iš jo pirkti negatyvus kilogramais. Iš pradžių mėgėjiškos nuotraukos jį trikdė banalumu, bet ilgainiui pasikartojimai ėmė intriguoti ir pamažu atsirado knygos, pasakojančios apie kinų visuomenės kaitą nuo 1985 m., kai daugelis įsigijo „muilines“, iki 2005-ųjų, kai jas išstūmė skaitmuo. Į cigarečių dėžutę sutilpo knyga apie vestuvių ritualą su cigaretėmis. Yra knyga apie moteris, kurios fotografuojasi prie įsigyto šaldytuvo. Ir knyga-labirintas, kurio „kambariuose“ randi fotografijas kaip saldainius advento kalendoriuje. Vakare parodęs dokumentinį filmą, Sauvinas atsakinėjo į klausimus, kurie išsibaigė gal tik 22:37.

Penkta diena

Vienas Nidos hitų – Agnės Gintalaitės paskaita apie dirbtinio intelekto panaudojimą kuriant fotografiją. Ji paragina DI kai ką įsivaizduoti atsispiriant nuo jos vaikystės nuotraukų. Keletą tokių darbų jau matėme vakarykštėje konkurso finalininkų darbų peržiūroje (gitara akompanuojant Gyčiui Skudžinskui). Tik reikia sugalvoti gudrų paraginimą, kad išvengtum saldaus „metastiliaus“. Ir kaip tik čia humanitarai nugali „technačius“.

Paskui lenkas Franekas Ammeris rodė performatyvias fotoknygas, kurios reikalauja veiksmo. Pavyzdžiui, jo surengtose parodose gali išbandyti „knygomatą“, iš kurio imi vieną po kitos knygeles ir vartai. Viena buvo sukurta ekrane (jis nufotografuotas) skaitant H.G. Wellso novelę „Laiko mašina“ ir stebint, kaip senka kompiuterio baterija.

Vilma Šileikienė ir Eglė Piščikaitė teisinosi, kad jų tarpukario fotografijos tema iškrinta iš konteksto. Prano Gudyno restauravimo centre joms teko dirbti su keliolika atspaudų iš Adomo Varno sudaryto kryžių fotografijų rinkinio. Restauratorės kruopščiai nulupo spalvotą popierių nuo rūgštaus kartono, išplovė ir vėl priklijavo prie muziejinio kartono. Pačios fotografijos nerestauruojamos, nes nežinia, kaip elgsis jų chemija.

Po „didžiojo Nidos turo“ (jūra, miškas, kopos, nuo vėjo pasiutusios marios) pavėlavau į Dovilės Dagienės paskaitą apie fitografiją – žydų vaikų atvaizdus, kuriamus pasitelkiant chlorofilo reakciją į šviesą. Prieš Ievos Baltaduonytės pasakojimą apie „išrautus“ emigrantus priėjo Ieva Rutė, išsiėmė du puodelius, įpylė taivanietiškos ulongo arbatos. Pirmąjį puodelį išmaukiau iškart. Paskui sąmoningai lėtinau veiksmą, po truputį siurbčiojau Elenos Grudzinskaitės ir kanadiečio Michelio Campeau paskaitas.

Štai ir pabaiga. Vėl plojome Vilmai Samulionytei ir jos talkininkams už įtraukiančią tarptautinę programą. Uždarymas – „Zuikio darže“. Grojo Vladas Dieninis, o mes laukdami picų gurkšnojome alų. Atėjo Ieva Rutė ir davė mudviejų gertos arbatos nuotrauką su užrašu „arbata per paskaitą paskutinę dieną“.