Niekas nebetiki, kad tapyba yra mirusi ar kad kada nors buvo negyva. Ne tik todėl, kad ji randa antrinio, tretinio (ir t.t.) perdirbimo gyvavimo būdų, o vaizdavimas ir šiaip yra per daug svarbus mūsų suvokimui bei raiškai, bet ir dėl tokių menininkų kaip Eglė Gineitytė. Juolab kad visa ko amžino atgimimo ratas pavasarį akivaizdus, ypač per Velykas. Jau ir anksčiau ne kartą pamačius šios autorės darbus vis nutvieksdavo džiaugsmas dėl akivaizdžios gyvybės, lygiai taip nutiko ir šį kartą Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (veikia iki balandžio 29 d.).
Gineitytės kūryboje labiausiai, ko gero, paveikia kontrastas: atvirai plokščio vaizdo ir begalinės erdvės, gyvybės, kažko, kas net nesutelpa į paveikslo paviršių. Drobės stačiakampis magišku būdu tampa langu ar durimis į ištisą pasaulį. Tuo savo sąranga jos drobės giminingos atvirkščios perspektyvos ikonoms. Tik Gineitytės anapusybė neapibrėžta, joje daug gamtos ir į jausmą, būklę, įžvalgą virstančios spalvos. Tapytojos kuriama paveikslo gyvybė neturi nieko bendro su realistiniu piešiniu, kuris kaip gyvą atkartotų natūrą. Čia nėra jokių optinių apgaulių ir joks paukštis nemėgintų tūpti ant jos nutapytų kiparisų ar alyvmedžių. Drobėje matyti tik siaurutis ruoželis kipariso, tik kažkokia jo esmės dalis: kontūras, spalvos tikslumas, tyla – ir kiti beveik nepavaizduojami dalykai. Iš alyvmedžių giraitės telikusi medžių kupolus gaubianti tamsi šviesa. Turbūt, kai tapyba geba pavaizduoti tai, kas neišsakoma ir net nedokumentuojama, tada ji būna gyva.
Menininkė jau ir anksčiau artėjo prie rizikingo vaizdavimo, pavyzdžiui, 2018 m. VDA „Titaniko“ parodų salėse veikusioje parodoje „Naktis prasideda vidurdienį“ buvo peizažų, kurie, galima sakyti, beveik nieko nevaizdavo, tačiau sustingęs, prisimerkęs vis dėlto imdavai regėti laukus, kalnus, jausti orą, šviesą, aidą. Rotušėje Gineitytė elgiasi dar rizikingiau. Keturiuose atskiruose paveiksluose pamatę penkis personažus – vyrą ir moterį iš Edvardo Muncho paveikslo, Uosę, Dūdmaišininką ir stovintįjį paskutiniam sniegui krintant – kituose darbuose stebime, kaip menininkė laipsniškai redukuoja vaizdą iki spalvos, iki plokštumos, kol galiausiai esame pastatomi prieš „Kairę ir dešinę“ (2023). Tai mėlynas ir šiltai baltas stačiakampiai. Ir juose nebėra jokio miško juostos horizonto, iš rūko nesismelkia joks medis, nėra turėklo krašto, nei dangaus, nei tolumos, nei artumos, net spalvos ploto, atsikėlusio iš „Dūdmaišininko“ paveikslo, kaip kad darbe „Juodoji naktis“. Prie tiesiog spalva virtusio kūrinio abejonė vaizdavimo galia ūgteli kaip Alisos kojos paragavus keistos šalies vaišių. Bet gal tai dangus naktį ir debesuotą dieną? Kairėj šešėlis, dešinėj šviesa? Gal tik spalva, tada kodėl šitokia?
Tada eini antrą ratą, stebi, kaip spalviniais plotais kuriamos erdvės, akimirkos konvertuojamos į amžinybę, į patį buvimą panirę veikėjai gniaužia kvapą, nardina į lėtą meditaciją, ir tuomet paveikslo tuštuma bendrame kontekste suskamba labai natūraliai. Kontekste, arba Gineitytės visatoje, viskas veikia. Pagalvojau, kad tokia jos tapyba per redukavimo veiksmą ir į kūno potyrius orientuota raiška priartėja prie tekstilės materialumo, prasminės gelmės, juolab kalbama metaforiškai, naudojant poetinę kalbą. Gineitytė tapo nenufotografuojamas būsenas. Ir jos plečia erdvę svaiginančiu greičiu.
Kažko artimo Gineitytės grynumui, tik jaunatviškai judraus yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos viršutiniame aukšte (iki gegužės 11 d.) veikiančioje fotografijos parodoje „Kadro metafizika“, kurioje pristatoma lietuvių kino operatoriaus Audriaus Kemežio (1973–2018) ankstyvosios kūrybos retrospektyva. „A. Kemežys laikomas vienu unikaliausių savo kartos kino operatorių ir didžiulio kūrybinio potencialo kūrėju, kino kadruose paveikiai perteikusiu visuotinumo pojūtį“ (kuratorė Elita Užuotaitė). Pridurčiau, kad be Kemežio gebėjimo regėti ir mąstyti vaizdais nebūtų ir vieno kito garsaus režisieriaus bei menininko, kurių kūrinius būtent jis pripildė gelmės, prakalbino vaizdą. Todėl tikrai įdomu peržvelgi jo gana margą kadrų rinkinį, sudarytą iš ankstyvųjų bandymų (nuo 1985 m. pradėjus lankyti Birštono kultūros centro fotografijos būrelį), pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbant Šiuolaikinio meno centro fotografu ir (maždaug iki 1998 m.) baigus kino operatoriaus specialybės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedroje.
Akimis bėgte leidžiantis per gamtos motyvus, personažus ir fotokameros sustingdytas situacijas matyti, kad jis nieko nerežisavo, negaudė, tik atsidavė matymui kaip praktikai, gyvenimas čia pat prieš akis jam srūva vėjyje plaikstomais plaukais, vandens atspindžiu ir virsta pasakojimo pradžia, pabaiga ar haiku. Akimirkos trapumas priglunda prie amžinybės ir čia.
Pora aukštų žemiau, toje pat bibliotekoje, kuri kaip žinių šventovė nuteikia iškilmingai, rodoma ir visai kitokio užtaiso paroda „Miestas eina per laiką. Mindaugas Navakas ir Arūnas Gudaitis“ (veikia iki balandžio 23 d.). „Parodoje pirmą kartą drauge pristatomi menininkų – Mindaugo Navako (g. 1952 m.) ir Arūno Gudaičio (g. 1973 m.) – projektai: pirmojo „Vilniaus sąsiuvinis Nr. 1“ (1981–1985 m.) ir antrojo „Vilniaus atvirukai“ (2009 m.)“ (kuratorė Aušra Trakšelytė). Tai du intelektualiniai, ironijos tik skirtingai sugniaužti meno kumščiai. Monstriškos Navako Vilniaus miesto nuotraukose sufantazuotos skulptūros šiandienos kontekste atrodo pranašiškai. Menininkas 9-ajame dešimtmetyje maištavo prieš skulptūros susmulkėjimą, miesčioniškumą, pataikūnišką dekoratyvumą. Visa tai iki šiol skaudžiai aktualu miesto viešųjų erdvių tvarkymo kontekste. Tik dabar Navako „Vilniaus sąsiuvinyje Nr. 1“ galima įžvelgti ir verslo bei valdininkų ego dydį bei norą gožti, kolonizuoti, perdaryti, tik jau be tos geros ironijos ir su niekuo nesupainiojamos griozdiškos gracijos.
Arūno Gudaičio „Vilniaus atvirukai“, atvirkščiai nei Navako Vilnius, pulsuoja miesto nuoboduliu, kažkokiu nenusisekusiu fasadiškumu, kartais – tiesiog estetiniu skurdu. Menininkas viešiems ir žinomiems pastatams bei svarbiai skambančioms panoramoms lyg ir parenka dėkingesnį rakursą – atitolsta, pasuka trimis ketvirčiais, centruoja, akcentuoja, bet sovietiniai miesto statiniai be ideologinių trimitų blykšta ir ničnieko nebesako. Tą mums ir rodo, dekonstruoja šitie miesto vaizdai. Iš šios parodos išeini ne apimtas jausmų, o paniręs į apmąstymus apie matomą ir nematomą Vilnių.
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
