Amžinosios močiutės

Užtenka turėti vieną vienintelę močiutę arba senelį, kad suprastum Arūno Baltėno parodą „Namų tyloj“. Kad sustingtum prie kiekvienos mažos fotografijos ir mėgintum it siurblys viską sutraukti į save arba atspindėtum lyg veidrodinė kamera savyje įrašytus vaizdus, kurie ima gausti iš užmaršties glūdumų kaip Austerlicui (pagrindinis W.G. Sebaldo knygos veikėjas, vaikystėje atskirtas nuo saviškių), verdamiesi ir užgriūdami tarsi kažkokia išvirkščia, šviesi traumos pusė.

Po baltą salę įprastai, tolygiu ritmu iškabinti baltų rėmų kvadratai, juose mažutės kaip inkliuzai nuotraukos (archyviniai pigmentiniai atspaudai), prie jų reikia prikišti veidą norint įsižiūrėti. Tarsi maži langeliai į vienkiemių interjerus. Juose gyvenimai. Ne buveinės, kur kas nors ateina ir išeina, o visatos, kur viskas nusistovėję, reikšminga, gyvenama, daiktai mena laikus, daugybę jų. Tas visatas laiko namo gyventojas, šis sukurtasis pasaulis kartu su juo ir baigsis.

Gyventojai skirtingi ir vienodi – universalūs. Birutė Bileckienė (fotografuota 2006 m.), įpratusi nuo vaikystės žiemą vasarą eiti basa, sėdi ant lovos krašto, greta – kresnas ir juodas kaip jos megztinis šuo. Ant lovos – užrašai, skaitalai, gal atversti kryžiažodžiai nežinia kelintų metų spaudos, akiniai. Po ranka „batareika“ (prožektorius – kaip kitaip ko paieškosi ar kur nueisi sutemus), po lova krepšys. Mania Laurinavičienė iš Gėlūnų, užkalbėtoja, kurios į autobusą nebeįleidžia, kad pakeliui nemirtų, sėdi ant savo lovelės (2010 m.). Skaitiniai ir akiniai ant palangės. Valė Engelmanienė, nuo 19 metų, kai vos nenuskendo, piešianti šventus paveikslus, beveik nebevaikšto – sėdi lovoje tiesi, spintelė paversta maža virtuvėle. Paveiksluose, be Marijos ir Kristaus, dvispalvės lelijos ir pinavijos.

Kelios senos moterys, nuo labai sunkios dalios, didelio skausmo ir vargo pakumpusios, akys nuo liūdnumo išblukusios, bet dauguma – šviesios, susitelkusios į gyvenimą ir kasdienius darbus. Pranutė Barysienė iš Puvočių, prisirinkusi dilgėlių ir rūgštynių, aplink puodus sukinėjasi ir savo tiesą byloja: „Nikdi nesdairyk atgalio – gyvenk, dzaukis koznu dzieneli ir viskų daryk tep, lyg paskucinioji rytoj... Šypsokis žmonėsa ir paci sau – niekas rypuojančių nemėgsta...“

Kokliai, „ceratinės“ staltiesės su raštais, sijonai ir liemenės, puodai iš panašių kaip du vandens lašai kaimo parduotuvių ir emaliuoti „bliūdai“, tinkami visoms, kokių tik būna, reikmėms, – visa tai kažkur matyta, regėta, labai sava. Ir jauti, kad tai nueinantis laikas. Kažkur dar tiksintis tarp vaikaičių atvažiavimų, bet daugelio iš nufotografuotų jau nutilęs, besisklaidantis, grįžtantis tik kaip atsiminimas.

Arūnas Baltėnas lankosi, bendrauja, fotografuoja sulaukęs tylaus sutikimo. Grįžta, vėl kalbasi, stebisi ir mums liudija. Tai labai gražu, ir bet koks patosas visa tai drumstų. Fotografo nuotraukos iš šio amžiaus skirtingų metų, kartą jau rodytos Vilniaus „Prospekto“ fotografijos galerijoje (2013), išleistos atskiru albumu tokiu pat pavadinimu – „Namų tyloj“ (2017), o dabar kita sudėtimi naujai sudėstytos į pasakojimą Kaune ir jaudina nė kiek ne mažiau. Veikia kaip cikliškas laikas, kuris vis sukasi, sudarydamas mūsų esmę arba asmenybių struktūras. Jas kaip visatas laiko močiutės ir seneliai, tyliai bruzdantys ryte prie virdulio, kantriai einantys darbus, dar kantriau laukiantys atsilankančių. Truputį idealizuoti, poetiški, šviesos nušviesti, dėliojantys gražiausius natiurmortus iš įrankių, lazdelių prakuroms, grybų, rožinių ir maldaknygių. Tokie lyg akimirką išlydėtuosius atstojantys. Amžini.

Paroda veikia iki vasario 12 d.