Kai įpranti žiūrėti į veidus, labai keista stebėti tuščias erdves be žmonių. Fotografijos dėmesį dažnai patraukiantis žmogus kartais dingsta iš nuotraukų. Būtent tai įvyko šiuo atveju. Atrodo, trys aplankytos fotografijos parodos Vilniuje tai ir turi bendro – jose bandoma pasakoti skirtingas istorijas vaizdais, iš jų ištrinant žmones. Nors ne visada tuose pasakojimuose žmogus visiškai išnyksta.
Gedimino Pranckūno parodoje „Nykstanti idilė. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“, kaip ir siūlo pavadinimas, autorius mus vedžioja po lyg ne(be)pažįstamas, dar turizmui neparuoštas, nepertvarkytas ir nenublizgintas miesto vietas. Apgriuvę laipteliai, įvairūs seni trobesiai ar kažkieno neprižiūrimi sodai, jau bevirstantys pievomis... Viskas lyg išsimėtę, lyg netvarkinga, lyg netyčia akies kampučiu pagauta. Ar tikrai čia žiūriu? Gal akys kiek neįpratusios matyti tokius pamirštus užkampius? Nors žvelgiant į Pranckūno nuotraukas sunku pasakyti, ar erdvė, po kurią klaidžioju, dar nepažinta, ar jau pamiršta.
Čia nefotografuojama erdvė su savais simboliais ir ženklais, iš kurių būtų galima ją kaip nors identifikuoti. Matoma erdvė – tik su tam tikrais benusitrinančiais jos ženklų pėdsakais. O pats vietos ženklų ir simbolių ištrynimas sukuria tarsi belaikės vietovės fiksavimus. Suprantu, kad žiūriu į laiko paveiktas vietas, tačiau sunku nusakyti, kokia to laiko veikimo trukmė, kokiu tiksliai laiku žvelgiu. Aišku, anotacija atskleidžia ir nežinomą vietą, ir dabartinį fiksuojamo miesto laiką, tačiau patys vaizdai nesuteikia tų tikslių nuorodų. Jų nelabai čia ir trūksta – belaikiškumas ir nekonkretumas kviečia nusisukti nuo aiškumo ir paklajoti. Matome tik tai, ko nėra, arba galime nujausti ir spėlioti, kas čia buvo ir kas čia dar iškils.
Labai aiškus ir nežinomo laiko kaitos motyvas. Užuot bandžiusi rasti kokią nuorodą į tikslesnę erdvę, kurios nebeatpažįstu, randu kismo momentus. Atrodo, klajoju ne pačioje erdvėje, o ją keičiančiame laike: nutekanti upė, benužydinčios obelys, begriūvančios pašiūrės, iš naujo statomi daugiabučiai... Čia svarbus nebūtinai kintantis objektas, bet jį keičiantis laikas. Meditatyvios klajonės nyksta kartu su šia fiksuojama vieta: visas tuštumas ir pauzes taip norima užkimšti ir įveiklinti. Ar ilgai dar išliks ta galimybė ramiai paklaidžioti ir stebėti neįprastus ir nykstančius miesto vaizdinius, vietovaizdžius?
Lėtai paklaidžioti, tik jau savo vaikystės atsiminimų takais, kviečia Emilija Petrauskienė parodoje „Sidabro sodas / Tulpės“ – fotografijomis, primenančiomis herbariumą ar iškarpų rinkinį, esame nukeliami į fotografės vaikystės sodą ir gėlynus. Tulpių atspaudai, pievos gėlės, sodo gėrybės. Vėlgi lyg esame kviečiami užsisvajoti ir neskubėti, sustoti ir apsižvalgyti.
Tačiau nors akys ir nori užsisvajojusios grožėtis, šiek tiek sudėtinga matyti ką nors daugiau nei šių darbų estetinį žavesį. Neatrodo, kad bandoma užfiksuoti ką nors ypatingo ar svarbaus – vėl meditacija, tik šiuo atveju gal kiek naivoka. O nuotraukos primena žavius atvirukus ar dar rimtėjančius žaidimus su analoginės fotografijos technikomis.
Pauliaus Petraičio paroda „Enjoy the Now“ atsigręžia į tam tikrus erdvėje paliktus pėdsakus ir iš mūsų akiračio pašalinamus vaizdus. Menininkas, stebėdamas žiniasklaidoje pasikartojančias antraštes apie Baltarusijos pasienyje išstumiamus migrantus ir prie jų rodomą vaizdinę medžiagą, nusprendė ir savo kūriniais atkreipti dėmesį į opios problemos vaizdavimą – nuotraukose, kurios buvo naudojamos straipsniuose, pasienyje atsidūrusių žmonių veidai buvo uždengiami pikselių blokais, anonimizuojant ir nutolinant šių žmonių padėtį bei patirtis nuo „paprasto“ ir patogiai gyvenančiojo kasdienybės ir supratimo. Visoje menininko parodoje būtent ir atsikartoja pašalinti žmonių veidai – tam aiškiausiai naudojami skirtingi spalvoti kvadratėliai, tiesiogiai nurodantys minėtą veidus dengiantį pikselių bloką, kuris vis primena ne tik apie prieglobsčio prašančių asmenų grėsmingą vaizdavimą, bet ir apie beveide paverstą statistiką, neleidžiančią gerai susipažinti su visomis patirtimis ir istorijomis.
Žmogaus nematomumo problema labai aiškiai iliustruojama fotografinių koliažų cikle „Out of sight, out of mind“. Čia spalvotų pikselio kvadratėlių gausoje įkomponuojami ir tuščios miško erdvės, kur teko skirtingą kiekį naktų iškentėti pasienyje įstrigusiems migrantams, vaizdai. Tačiau žmonės iš šių erdvių vaizdų ištrinami – kaip ir nurodo ciklo pavadinimas, nepatogias mintis keliantys vaizdai, o šiuo atveju žmonės, paliekami ne tik už sienos, bet ir matymo ribų: iš naujienų portaluose rastų nuotraukų išmontuojami miškuose besislapstantys migrantai. Vienintelės porąkart šiuose koliažuose sušmėžuojančios figūros – pasienio policininkai ir šunys, šiais atvejais turintys daugiau teisių nei žmonės, kurių veidai ir figūros iš vizualinės aplinkos išstumiami.
Taip pat atsigręžiama ne tik į žiniasklaidoje rastas nuotraukas ir vaizdinius ženklus. Paulius Petraitis ir pats fiksuoja vietas, kuriose jau neberanda ten esančių žmonių. Jau ir išmontuoti nieko nebereikia – visi išvaryti. Miško proskynos, nugulėtos pievos, iš šakų suręstos kuklios trumpalaikės pastogės, žvilgsniai pro jas slepiančius šabakštynus. Lieka tik ženklai ir pėdsakai, kurie siūlo apmąstyti, ko vizualiai prisiminti patys negalime. Klaidžiodamas kitų išmintais nepatogiais takais, autorius renka paliktus pėdsakus, bando atsekti keliones.
Paskutinis parodos akcentas, kurį norėčiau paminėti: yra nemažai veidų, kurių nesitikėjau čia pamatyti, nuotraukų – tačiau ir jie čia netikri. Dirbtinio intelekto sukompiliuoti neegzistuojančių žmonių veidai dažnai naudojami netikroms socialinių tinklų paskyroms kurti. Net šie netikri asmenys turi teisę turėti veidą, jį rodyti, naudodamiesi kompiuterio sukurtomis akimis žiūrėti. Paroda baigiama bandant apmąstyti tą patį (ne)matomumo teisės klausimą – kas turi teisę būti (ne)matoma(s)?
Gedimino Pranckūno paroda „Nykstanti idilė. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“ veikia iki gruodžio 18 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius).
Emilijos Petrauskienės paroda „Sidabro sodas / Tulpės“ Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veikia iki gruodžio 10 d.
Pauliaus Petraičio paroda „Enjoy the Now“ „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veikia iki gruodžio 17 d.
