Kelionės laiku į abi puses

Šalia kitų, turiu vieną subjektyvų kultūros gyvybingumo matavimo būdą – redaktoriaus skausmu. Jei vyksta daug gero, vertingo ar skubiai aptartino, dėl to, ko neaprėpi, skauda. Man skauda stipriai ir chroniškai. Kiek jau liko tų redakcijų resursų ir kritikų, tiek liko, o Lietuvos menų gyvybingumu galima tik džiaugtis, didžiuotis ir imtis šiokių tokių nusiskausminimo darbų pasiūlant, pavyzdžiui, įvykių apžvalgą.

MO muziejus dar spalį atidarė naują didžiąją parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ (kuratoriai Charles Esche, Anders Kreuger, Gabrielė Radzevičiūtė), po jos atidarymo likau šiek tiek sutrikusi. Esche ir Kreugeris pristatė demodernizacijos idėją, kylančią iš poreikio atsisakyti nuolatinio ir nesibaigiančio progreso, kuris veda į išeikvojimą, sampratos. Kuratoriai bylojo apie tvarumo poreikį, mąstymo keitimą tolyn nuo vartojimo. Tačiau čia pat muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė taria, kad „tokio masto dar nebuvo!“, – o tai gryna progreso retorika (jai antrina ir vartojimo rinkodarą mene taikanti komunikacija, muziejaus savęs pozicionavimas). Ką jau kalbėti apie tai, kad iškart suabejojau šiuo tarsi konkurencijos pirštinę metančiu teiginiu. Taip ir liko neaišku, ko parodoje ieškoti: ar masto, ar užuominų į tvarumo kryptį. Dar ilgai galvojau apie tai, kad atidarymas (spaudos konferencija) tobulai iliustravo, jog meno kalba, logika ir tikslai iš esmės skiriasi nuo paslaugų rinkos kaip obuoliai ir apelsinai.

O paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“ – gana sėkmingai išeksponuota (architektas Justinas Dūdėnas), beje, pirmą kartą į bendrą visumą produktyviau įtraukiant ir tą amžinai kaip keblumas styrantį ypatingos Danielio Liebeskindo architektūros kalnelį. Tačiau ar tai yra garsių užsienio ir Lietuvos autorių gerų darbų eksponavimo produktas vartotojui, ar vis dėlto ekspozicija ką nors su mumis nuveikia?

Parodos raktinis žodis, be galimybės suklysti atrakinantis visą ekspoziciją, yra konsteliacija. Jį atidarymo kalbose minėjo ir Kreugeris. Psichologų naudojamos konsteliacijos – grupės pratimo-praktikos – eiga maždaug tokia: žmogus pakviečia dalyvius trumpam tapti jo gyvenimo veikėjais (tėvu, motina ir pan.), veikėjai sustatomi ta tvarka ir atstumu, kokį nurodo pagrindinis dalyvis, tada jis išsako nuoskaudas ir tai, ko negalėjo pasakyti, išreikšti, – skausmą ir tuštumą. Erdvinis patyrimas tampa ir įžvalgų, įsisąmoninimo akstinu. Antroji konsteliacijos dalis – žmogus nurodo, kokie veikėjai (tėvas, motina, mylimasis ir pan.) būtų galėję būti idealiu atveju, t.y. įsivaizduojami, ką jie būtų pasakę, padarę. Dalyviai įsikūnija į sufantazuotus asmenis ir drauge sukuria netikrą atsiminimą, kuris emociškai išgyvenamas kaip tikras. Žmonėms, patyrusiems didelių traumų ir neturintiems gerų vaikystės patirčių, toks atkūrimas / perkūrimas gali padėti įgyti jausmą, kurį galėtų atpažinti kaip gerąjį, atsiremti į jį.

MO parodoje kaip tik ir vyksta kuo tikriausia konsteliacija. Čia veikia jausminiai sprendimai, ne moksliniai. Eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti Lietuvoje ir Vakarų scenoje (iš Van Abbe’s muziejaus, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose) 1955–2000 metais, t.y. grįžtama pusę amžiaus atgal, galima sakyti, lyg ir vaikystę. Sustatomi veikėjai: pavyzdžiui, šalia Morriso Louiso abstrakčios 7-ojo dešimtmečio drobės kaip kontrastas pateikiamas klaikus Augustino Savicko socrealizmas. Norint galima būtų rasti ir bjaurų ideologinį kūrinį iš Vakarų bei gerą kūrinį iš čia. Tai pasirinkimo klausimas. Galima sakyti, kad pirmoje dalyje šabloniškai skleidžiama pirmoji konsteliacijos dalis – traumuoti, neišsivystę, prie ideologijos prisitaikę mes ir kūrybiškumu, grynumu žėrintys Vakarai.

Tolimesnėse pereinamose salėse reikalai kur kas pagerėja. Čia jau verta matyti antrąjį konsteliacijos etapą, kai kuriama situacija, galėjusi būti idealiu atveju. Štai kaip šalia Gerardo Richterio fantastiškai ir šiuolaikiškai atrodo Marijos Švažienės gobelenai, o jau Liucijos Šulgaitės keraminiai „Kalnai“ (1980) – tikras atradimas! Marlene Dumas ir Lino Leono Katino drobės šalia – kaip vieno autoriaus. Lili Janina Paškauskaitė greta naujų kaimynų irgi kaip nauja. Gintauto Trimako ir kitų serijiškumai. Kazė Zimblytė subtilių abstrakcijų gelme nustelbia net Yveso Kleino magišką, nenufotografuojamą mėlyną. Visu grožiu išeksponuoti Rimtauto Gibavičiaus 7-ojo dešimtmečio „Pilnaties langai“. Šios trijulės derinys – man apskritai katarsinė parodos dalis. Puiki, daug rakursų sukurianti parodos architektūra leidžia pamatyti daugiau nei porą kūrinių sugretinimų ir kontekstą žinantis žiūrovas gali kurti savo įspūdžių kūrimo žaidimus. Mažiau patyręs žiūrovas tiesiog galės įžvelgti panašumus tarp mūsų ir pasaulio autorių, net neįtardamas, koks neįmanomas atrodė toks buvimas greta, kai buvome okupuoti.

Paskutinėje parodos dalyje, deja, konsteliacijos praktikos ir sąskambio pojūtis išsisklaido, vaizdas tampa pernelyg įvairus, sunku įspėti kuratorių gestus, didžioji tapyba „suvalgo“ nuotraukas – logiką lengviau suprasti iš teorinės pusės, o nebe iš vizualinių potyrių kaip ankstesnėse salėse. Parodoje ryški vizualumo jėga ir plastiškumas (kai supranti, kad gali konstruoti ką tik nori, ideologai, beje, tai irgi supranta) yra šiomis dienomis aktualūs meno aspektai, šiuokart pritaikyti kolektyvinei terapijai gydantis nuo komplekso, kad užsienyje buvo viskas geriau. Žvelgiant į įvairių didelių programų sandarą, regis, toks gydymas dar ilgai bus aktualus, nors Lietuvos menininkai mėgaujasi dėmesiu pasaulyje, namo vežasi Venecijos liūtą.

Beveik du tūkstančius metų į praeitį mus nukelia Istorijų namuose atidaryta tarptautinė paroda „1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“ (parodos kuratorės ir tekstų autorės Rūta Kačkutė, Sigita Bagužaitė-Talačkienė drauge su parodos architekte Ieva Cicėnaitė). Daugiau nei trejus metus rengta paroda pasitelkiant tikrai pačius geriausius savo sričių specialistus leidžia formuluoti, kuo skiriasi pataikavimas žiūrovui nuo dėmesingumo publikai. Išleistas puikus dvikalbis parodos leidinys, apipavidalintas dizainerės Gailės Pranckūnaitės, su jos autoriniu, specialiai kurtu šriftu yra patrauklus, aiškus, pagarbus ir dviejų gintaro bei istorijos aistruolių žodžiais pasakoja, vaizdais rodo, kaip gintaras keliavo nuo aisčių iki romėnų, kam buvo naudojamas, kokios bendruomenės keitėsi gėrybėmis, kokia tuo metu buvo medicina, laidojimas, šeimos samprata, kokie mitai įtraukia gintarą, kokie stiliai įsirėžė šioje medžiagoje.

Eksponatai – ir iš kolegų, populiariojo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Palangos gintaro muziejaus (ir dar keturių kitų), ir iš devynių Europos šalių muziejų. Labai sąmoninga orientacija į mokyklų auditoriją bei programą – siekiant nauju, tiesą sakant, kvapą gniaužiančiu lygiu kalbėti apie senosios Europos mainus, visų laikų žmogiškąjį norą turėti tai, ko čia nėra, – išgrynina kalbėjimo pobūdį. Bet su auditorija kalbama ne vaikiškai, net nelieka skirties tarp moksleivio ir suaugusiojo, nes pateikiama šiuolaikinė tarsi ir žinomų faktų interpretacija, surinkti eksponatai dėliojasi į vizualinį pasakojimą. Esama inscenizacijos elementų, pavyzdžiui, vienoje iš salių butaforinėmis kolonomis, baseinėliu ir fototapetais kuriamas senovės Romos aplinkos efektas. Jei tai būtų kavinės dekoracijos, būtų galima bodėtis, tačiau muziejus visų pirma yra vaizduotės erdvė, kurioje, kaip ir žaidime, lazda lengvai gali tapti skrajojančiu žirgu.

Eksponavimui skirta tikrai daug dėmesio: palaidojimai išdėstomi ant grindų, (kaip konsteliacijoje) įvertinant erdvinį mąstymą, atkuriamas žaislinio dydžio visas gyvenamasis kvartalas, luotą supa jūra, smėlyje gali kapstytis mažyliai, mitologija įvaizdinama pikselių pavidalu, balsus įgauna lėlės ir šešėliai. Vis dėlto labiausiai jaudina tūkstančių metų senumo eksponatai, kurie savo vizualumu į mus prabyla, jaudina, leidžia įsivaizduoti ir keliauti laiku. Labai gerai, kad nėra eksponatų pertekliaus, kuris net smalsiausią žiūrovą perdegina, kaip dažnai nutinka kokiame archeologijos muziejuje, jaučiančiame pareigą būti iš dalies atviru geriausių eksponatų archyvu. Rasta tinkama pusiausvyra. Be parodos vizualinio pristatymo visuomenei, kuris primena vaistų nuo kosulio reklamą, sukritikuoti daugiau neturiu ko. Ar pasakojimas atlaiko istorikų, archeologų klausimus ir abejones, tegalime sužinoti iš jų pačių. O aš šiai unikaliai, standartus iškeliančiai parodai linkiu kuo daugiau lankytojų.

Dar kitokios laiko perspektyvos atsiveria aptariant tris mažesnius įvykius. Galime stebėti, kaip Vlado Vildžiūno galerijos (Lobio g. 6 A, Vilnius) parodoje „Jeruzalė. Šeši dešimtmečiai sode: Vladas ir Marija“ (veikia iki gruodžio 21 d.) pristatoma kūryba tampa idiliška praėjusio laiko legenda. Ekspozicija net turi autentišką 9–10-ojo dešimtmečių eksponavimo dvasią: alsuoja modernizmo laisve (ir per paprastumą) bei ambicija (būti sau pasauliu). Tarsi jau iškart muziejiška laiko kapsulė susumuoja kūrybingiausią dviejų kūrėjų – Vlado Vildžiūno bei Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės – ir kūrėjų bendruomenės aktyvių narių veiklą.

Vis dar pralenkęs laiką atrodo Vladas Urbanavičius su paroda „Plieno junginiai“ (veikė iki lapkričio 24 d. galerijoje (AV17), Totorių g. 5, Vilnius), nes čia jungiasi ir architektonika, ir pasakojimas, ir realiai įgyvendinamos tvarumo idėjos, ir keri rūdžių tapybiškumas. Visa tai – ką kiti dar tik paraiškose planuoja jungti, tirti ir nustatyti.

O trečias santykis su laiku išryškėjo albumo „Leopoldas Surgailis. Tapyba/Painting“ ypač jaukiame ir turiningame pristatyme (Nacionalinėje dailės galerijoje spalio 28 d., išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla), kur knygos autorė, ryški dailėtyrininkė Laima Laučkaitė parodė naują jau nebegyvenančio autoriaus aktualumą, Leopoldo Surgailio susidomėjimą būtent karingaisiais šventaisiais (šv. Jurgis, arkangelas Mykolas), teisėtu pykčiu užsimojančiais kovai su drakonais ir velniais, gniaužiančiais peilį, smogiančiais ietimi. Taip pat analizuotas serijiškumas (vis piešė, kartojo, tobulino), kuriame glūdinti paradoksali užduotis: tuo pat metu ir siekti tobulos, gerai suveržtos kompozicijos, ir išreikšti gaivališką ekspresiją. Ar šie paradoksai – teisingo pykčio, išlaisvinančios nuožmios kovos ir nevaržomos kompozicijos – nėra atpažįstami mūsų šiandienos emociniame spektre žvelgiant į karo vaizdus ir savo viduje ieškant pusiausvyros žmogiškumo kategorijoms?

Pristatant naują, nepaprastai įdomų ir daug darbo pareikalavusį (kūrinių archyvas daugeliu atveju nedatuotas) leidinį kalbėjo jo dailininkas Andrius Surgailis, dailėtyrininkai Erika Grigoravičienė ir Viktoras Liutkus, prisiminimais apie mokytoją dalinosi tapytojas Arvydas Šaltenis.

Į pristatymą keliavau ir dėl leidinio autorės, ir dėl to, kad Surgailis, mano supratimu, yra vienas stipriausių, įtaigiausių savo laikotarpio kūrėjų, o išėjau dar labiau tuo įsitikinusi. Ši kelionė laiku buvo viltinga, ir dar naujai atskleidė, kad išmintis yra belaikė. O kultūroje svarbiausia ne tik drąsa, bet ir ištvermė.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė