Klausimai mirties dienoraščiams

Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?

Dabartinė paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje siūlo kaip tik tokį išbandymą – 419 iš 718 „Mirties dienoraščių“ (2010) lakštų dengia sienas ir kolonas ekspozicijoje, skirtoje pirmosios sovietinės okupacijos pradžios 80-mečiui ir po metų prasidėjusiam trėmimui paminėti. Šitie darbai, kurių kiekvieną sudaro išdidintos, šilkografija atspaustos bylos nuotraukos ir trumpos biogramos, gerai žinomi, ne sykį eksponuoti, o jų medžiaga atspausdinta tome „Mes iš pirmo vežimo“ (Vilniaus grafikos meno centras, 2012). Todėl nori nenori suklūsti, ką dar ar kitaip pasako nauja paroda, kur pastumia žvilgsnį. Juolab kad vyksta meno institucijoje ir verčia galvoti ir apie meninius sprendimus, ir apie komemoracijos ypatumus.

Šioje ekspozicijoje, kurioje bylų profiliais ir galvomis en face be tarpų nukloti paviršiai supa iš visų pusių, pagavau save veidų ritme ieškant skirtumų – stambesnių ir smulkesnių, tarsi bendrų ir asmeniškai kabinančių. Staiga koks nors veidas sučiumpa žvilgsnį, nes minimalia veido plastika atrodo labai šiuolaikiškas, iš labai pažįstamų laikysenų repertuaro. O štai kitas verčia sustoti, nes atrodo lengvai galintis būti ne politinės, o kriminalinės bylos veidas arba stebina išraiškos nykumu.

Ir tada supranti, kad tavyje ką tik suveikė romantinis, heroizuojantis refleksas, prasilenkiantis su persekiojimo tikrove, šlavusia socialines žmonių kategorijas, grupes, neypatingai besigilinantis į charakterius ir fizionomiką. Tai aš (ar mes?) visgi aptinku savyje potraukį ikoniniams – keliomis prasmėmis – vaizdams ir veidams, savotišką kultūrinį refleksą ieškoti „gražios aukos“, nors represijų fotografijos estetika didingumo nenumato ir nežada, o žmogus priešais šį optinį galios aparatą patiria menkinančią tapatumo transformaciją.

Stabtelėjau prie Motelio Adlierio. Kadaise vienas bičiulis buvo juokais sugalvojęs man pseudonimą – Adler-Sokolowska, gal todėl. Vos 22 m. buvo, kaip ir dauguma kitų, ištemtas ir sušaudytas. Akis, užsikabinusi už vienos žydiškos pavardės, ėmė skenuoti viską ir vis surasdavo tokių pavardžių dar ir dar, Izrailis Levinas, tarnautojas, Godas Perelšteinas, prekybininkas, Izrailis Šteinas, darbininkas. Čia pat – Olgierdas Najman-Mirza Kryczyńskis, teisėjas ir prokuroras, aktyviai dalyvavęs totorių draugijos veikloje, anot vienų šaltinių, miręs Smolensko kalėjime, anot kitų – sušaudytas Gorkyje. Kolegė Violeta Davoliūtė vis kartoja, kad atmintis apie deportaciją buvo sulietuvinta ir sukatalikinta, ir daug daro, kad būtų įsisąmonintas gerokai margesnis represijų ir represuotų „mūsų“ paveikslas. Taip ir šiuo atveju – iš pažiūros kone vienalytis vaizdas, vos pakeitus dėmesio mastelį, ima raibuliuoti konkretybėmis.

Tik iš pažiūros vienalytis jis ir dar kitaip – per stambų veidų šukavimą gali ir nepastebėti, kad veidai nėra vien vyrų. Metais vyresnė už Motelį Adlierį sesuo Stasė Trakimaitė, gyvenusi ir sušaudyta Kaune, mokytoja iš Ukmergės Filomena Vosiliūtė, sušaudyta Krasnojarsko krašte, šalia jos – Domicelė Lužaitė-Virkutienė iš Šiaulių, sušaudyta Gorkyje, o kiek atokiau – įstabiai intensyvaus žvilgsnio Vanda Pranckonienė, sušaudyta naikinant Minsko kalėjimą, kai artėjo Vokietijos kariuomenė. Vienos suimtos ir žuvo pagal sąrašus, kitos už veiklą, dar kitos ir už savo, ir už sutuoktinių ar visos šeimos veiklą. Ir vien šis trumpas apsidairymas siūlo kiek kitokias naratyvines atplaišas nei, pavyzdžiui, galime matyti dominuojančiame lietuvių istoriniame kine, kur moterys – dažniausiai bebalsės aukos, padėjėjos, herojų mylimosios ar aukas apraudančios motinos.

Vien pagalvojusi apie savo reakcijas, kol sukau ratus ir kilpas parodoje, gerai įsivaizdavau, kaip šioje ekspozicijoje galėtų vykti istorijos pamoka. Išsirinkite kurį nors veidą ar asmenį ir pagalvokite, kodėl būtent jis ar ji prikaustė jūsų dėmesį. Įsižiūrėkite į pavardes – kokių tautybių Lietuvos žmonės buvo represuoti ir sušaudyti? Ar taip ir manėte? Ką apie tai galvojate? Dauguma čia matomų veidų – vyrų, bet yra ir moterų, suraskite jas. Perskaitykite jų biogramas – ar jos tokios pat, kaip ir vyrų biogramos? Paieškokite papildomos informacijos internete. Ką šie panašumai ir skirtumai reiškia?

Įsivaizduoju ir kaip galėtų atrodyti taip šiuolaikinėje mokykloje vertinama integruota pamoka, kurioje galėtų atsirasti vietos dailei. Palyginkite nuotraukas byloje ir parodoje – kuo jos skiriasi? Ar tai, ką mes matome galerijoje, yra fotografija? Kaip manote, koks skirtumas tarp išdidintos bylos fotografijos ir grafikos? Atkreipkite dėmesį, kad ekspozicijoje darbai vienoda tvarka sukabinti per visą sienų ir kolonų plotą, o dėžėje sudėti likę ciklo darbai: ar eksponavimo būdas turi reikšmę? Kokią?

Tuo šis projektas ir stiprus, kad jo dalys gali būti vis rodomos su minimaliais pakeitimais, paryškinant tai vieną akcentą, tai kitą. Atrodo, kad ir mano akis kabinosi ne atsitiktiniu būdu. Berašydama atkreipiau dėmesį į fotografijų komplektą, lydintį įvairiose vietose publikuotą parodos anonsą: viską, ką paminėjau, šiame komplekte rasite, o turint minty, kad jis nedidelis (apie dešimt), tai ir šios kategorijos įgauna didesnį proporcinį svorį ir ryškumą. Ir šis pasirinkimas vėl primena apie mastelio, vizualių ir žodinių kategorijų intensyvumo, matomumo svarbą, galiausiai apie tai, kas yra „mes“.

Galerijos erdvė siūlo savo geometriją, kontekstą, paskirtį. Viena vertus, ji yra savotiškai saugi – uždeda institucinį meno rėmą, kuris tam tikru būdu anestezuoja ekspozicijos ir už stiklinių durų esančios kavinės beveik susiliejimą. Gastronomija paprastai sunkiai dera su valstybinio smurto žymėmis. Be to, ir ekspozicija prasideda ne nuo slenksčio, o kiek tolėliau, įveikus nedidelį tuščią, „niekieno“ plotą. Savo struktūra paroda – tai kilnojamas popierinis mauzoliejus, išlankstomas iš esmės bet kurioje erdvėje, vos išėmus iš dėžės (medinio lagamino) serija suguldytus lakštus, visus arba tik jų dalį. Šis portatyvinis mauzoliejus potencialiai gali būti išpakuotas bet kur, bet ar tikrai, ir kas tada atsitiktų – naujajam archyvui ir mums, žiūrovams ir žiūrovėms? Atsakymo neturiu, bet norėčiau pamatyti šio archyvo gyvavimą peržengiant specializuotas parodines, muziejines erdves.

Paroda veikia iki liepos 21 d.