Šventadienis veidrody

Pasak prancūzų sociologo ir antropologo Émile’io Durkheimo, sapnai žmonijos aušros laikotarpiu buvo vienas iš dvasinio gyvenimo pradžios veiksnių. Kūno naktinės vizijos atrodė kaip tikros sielos kelionės ir leido svarstyti, kad gal ir mirus egzistuojąs kitas pasaulis. O šiais laikais kalbame apie meninį impulsą suteikusių karantino sapnų kultūrinį aktualumą – menininkai domėjosi, ką žmonės sapnavo per karantiną, kaip patys interpretavo savo sapnus, ir kūrė apie tai dokumentinius filmus. Šis reiškinys taip plačiai paplitęs, kad net atsirado tokie puslapiai kaip www.idreamofcovid.com (liet. „sapnuoju covid“), kuriuose renkami ir interpretuojami pandemijos išprovokuoti žmonių sapnai.

Sapnų pasaulį tyrinėja ir fotografės Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno“, gegužės 18 d. atidaryta Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A). Pasak autorės, šis projektas kalba ne tik apie jos pačios asmenines, bet ir tautos kolektyvines patirtis. Dvigubos ekspozicijos kūriniai, kuriuose du pasauliai sujungiami į vieną, tarsi klausia: kas mes buvome, kas esame ir kur link einame. Parodos idėjinį matmenį papildo trumpametražis autorinis filmas, kurio makabriška sandara su gimimo kanalo ir/ar mirties tunelio įvaizdžiu, išpiltos gyvenimo taurės metafora, artimiausių šeimos narių ryšių tinklo raizginiais primena somnambuliškus siužetinius posūkius.

Fotomenininkę inspiravo giminės istorija, glaudžiai susijusi su buvusia Prūsija (senelis Frejer iš Tilžės), paribių atmosfera (vaikystės vasaros, praleistos pas tetą Smalininkuose raudonų plytų sodyboje, kuri kadaise buvo Prūsijos vokiečių mokykla). Šie vaizdinių fotografiniai koliažai – tai praeities, dabarties ir ateities sankirtos. Sena apgriuvusi vokiška architektūra (fotografuota Kaliningrado srityje) jungiasi su vaiko riksmu, o dabartiniai Klaipėdos industriniai vaizdai stoja kaip priešprieša Baltijos jūros vandens ramybei ar audrai. Tamsus vyro veidas, apsuptas Marijos statulėlių aurų, žvelgia tuščiu mįslingu žvilgsniu. Ši estetika, parodanti kitą pasaulį, paslėptą už veido uždangos, sufleruoja, kad mūsų viduje slypi ne vien tik organai ir kaulai, bet ir prisiminimai bei išgyvenimai – galbūt vidinis „aš“, kuris sąveikauja su mus supančiais peizažais ir genetine atmintimi.

Dviguba ekspozicija, kaip fotografavimo technika, egzistavo nuo pirmojo fotoaparato išradimo, bet tai, kas kažkada buvo sena, vėl yra nauja, o pastaraisiais metais šis stilius vėl išpopuliarėjo. Čia dviejų nuotraukų perdengimu produkuojami jau visai nauji enigmatiški vaizdiniai. Mockutės-Pocienės fotografijų paviršiai distiliuoja intensyvias emocijas ir idėjas. Tokiu poetišku vaizdų jungimu autorė išgauna liūdesį dėl „nuvietinto“, susvetimėjusio pasaulio, kuris mūsų protėviams buvęs toks jaukus, o mums dėl nuolatinės plėtros darosi vis atšiauresnis. Pamėkliška buvusių Rytprūsių būtis fotografijose primena apie visa ko laikinumą ir gležnumą, pamirštas ir sunaikintas tapatybes – laiko tėkmę, kurioje triumfuoja entropija.

Nors sapnas priešinasi tiesioginiam aiškinimui ir bandymui jį demistifikuoti, sapnų tyrinėjimas turi senas tradicijas. Tai liudija Asklepijo šventyklos Graikijoje, kur 300 m. pr. m. e. buvo bandoma žmones išgydyti per jų sapnus. Sapnai buvo svarbus daugelio dvasinių tradicijų aspektas ir psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas sapnų tyrinėjimą laikė svarbiausiu savo darbu.

Siurrealistinė kūrinių sandara Mockutės-Pocienės fotografijose sukelia sapno scenografijos pojūtį, o vaizdų dviprasmiškumas – kūdikio veidas industrinio landšafto sutemose, nuo kažko bėganti ir verkianti mergaitė debesyse, moters aktas vandeningame danguje – kuria neaiškios ateities jausmą. Suliejus kraštovaizdžio ir kūno matmenis portretuose žmogaus figūra tampa tarsi langu į urbanistinius peizažus, taip lyg parodomas šiuolaikinio žmogaus vidinis susiskaldymas bei troškimas būti ne tik čia ir dabar, bet išgyventi ir viską nustelbiančią transcendenciją. Fotografijos momentu ateitis ir praeitis trumpam nustoja egzistavusios, o praskleidę sapno širmą pamatome, kas suformuoja Platono olos alegorijoje apibūdintus šešėlius. Žinoma, šešėliai yra gražūs, nes tai iliuzija, kontrastas požeminiam pasauliui, praradusiam savo šešėlį.

Sapnuojant atmerktomis akimis, sapnas pradeda atrodyti realesnis negu tikrovė. Objektyvas, fiksuojantis ir kaupiantis pasaulio nuotraukas kaip realybės apskaitos korteles, dėl dvigubos fotografinės ekspozicijos pradeda pildyti ir metafizinės plotmės dienoraštį. Suporuotieji vaizdiniai primena psichologinį asociacijų žaidimą, atliekamą ką tik iš kieto miego pažadinto žmogaus, kurio pusiau pabudusi sąmonė pateikia netikėtus ir kartais iracionalius atsakymus: senelis – gardenijos krūmas, naktis – vienuolė, kolona – mėnulis... Įgudusių oneironautikų tai visai nestebina, nes jie puikiai atsimena lotynišką frazę „In somnis veritas“ – sapnuose esama tiesos, bet ji nebūtinai turi sutapti su mums įprastomis logiškomis būdravimo tiesomis.

Eksperimentavimas su dviguba ekspozicija, montažais poveikio stiprinimui, (ne)atsitiktinėmis elementų jungtimis tarytum sukuria alternatyvią sapnų dimensiją, panašiai kaip Howardo Phillipso Lovecrafto novelių rinkinyje „Sapnų ciklas“ vaizduojamas sapnų pasaulis net turi savo atskirą žemėlapį. Sapnų kartografija užsiiminėjo ir Australijos aborigenai, su kuriais 1979 m. pagyvenusi menininkė Marina Abramovič susižavėjo jų sapnų pasakojimo tradicija: kiekvieną rytą žmonės susėsdavo ir dalindavosi savo sapnų patirtimis. Jei kartais neatsimindavo sapno, kitą dieną turėdavo papasakoti du. Ir parodos autorei liekame skolingi keletą savo sapnų, nors dar neaišku, kaip galima disponuoti šia efemeriška valiuta. Pati susimoku pasiskolintomis eilutėmis iš Paulo Celano eilėraščio „Corona“ (!): „Šventadienis veidrody, / miegam sapnuos, / lūpos kalba teisybę.“

Paroda veikia iki birželio 30 d.