7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ką laikyti žmogumi

Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Fotografija
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.

Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.

 

Šios mintys kilo žiūrint į Jolantos Dolewskos (kilusios iš Lenkijos, bet jau daug metų gyvenančios Glazge ir įgijusios D. Britanijos pilietybę) fotografijas Prospekto galerijoje. Jose matome odą – žmogaus ir gyvūnų, gyvą ir negyvą. Plaukuota apkūnoko ir turbūt nejauno vyro nugara atrodo begalvė – jis palinkęs į priekį ir ši poza jį paverčia anoniminiu kūnu, nuoga gyvybe, neturinčia nei akivaizdžios tapatybės, nei sąmonės. Todėl atrodo, kad su juo galima daryti ką nori. Ši nugara nuolankiai patiekta smūgiams, bet jie kol kas – virtualūs. Nugarą čaižo tik mūsų žvilgsnis, tik šviesa, kurią gaudo analoginis fotoaparatas. Menininkė užfiksuoja jos vaizdą ir retušuoja sidabro milteliais, kad lyg savaime išryškėtų odos nelygumai, spuogai, randai, nepadorūs išgaubtumai ir įėmimai po priglundančiu apatinių audiniu, plaukeliai ir raukšlės. Vaizdas negundantis, nors menininkė kalba apie grožį ir geismą. Tai skamba paradoksaliai, bet prieštaravimas išsispręs.

 

Nors matome odą, Dolewskai svarbu ir kas po ja – nematoma organų konfigūracija, kuri odai suteikia apčiuopiamą formą. Fotografuodama žmones ji jų prašo įkvėpti, kad vidun patenkantis oras išpūstų kūnus, veržtųsi lauk. Ji pati įpučia orą (kaip ir priklauso Kūrėjai) į kitų pirštais nulipdytus keraminius indus – pučia, kol jų šonai įplyšta. Ji formuoja skudurą, pagamintą iš mirusio gyvūno odos, kad jis atrodytų kaip galva. Uždengta myriop pasmerktojo galva, jau užlipus ant ešafoto, kad nesimatytų, kaip smaugianti kilpa iškreips jo veidą. Ant kitų menamų galvų užmestos plastiškos klostės simuliuoja gyvybę, virpančią, kretančią, besimuistančią po uždangalu. Nuogas šių homunkulų gyvenimas reikalauja sau teisių dar be žodžių. Todėl jų lengva nepaisyti, regėti čia tik natiurmortus.

 

Bet keliose fotografijose užfiksuotas lyg ir nesusijęs objektas – lašiniai. Iš baltų riebalų kubelių su odele suformuotas toks lyg futbolo kamuolys. Tarsi išimtas iš tų klusniai palinkusių kūnų ar iš tos moters, kuri kybo žemyn galva kaip kokia skerdiena. Aišku, kad tie lašiniai ne iš ten, bet vis tiek. „Mes vieno kraujo, aš ir tu“, – prisimenu vaikystės animaciniame filme „Mauglis“ dažnai kartotą frazę. Džiunglių civilizacija neskirstė gyvų būtybių į vertas įstatymo apsaugos ir ne, nors niekas nedraudė jų suėsti. Dolewska šioje parodoje skelbia kitokią žmonių ir gyvūnų bendrystę – mes visi esame tik nuogo gyvenimo išnaros. Bent jau žiūrint iš tam tikro – ir fiziškai, ir finansiškai nutolusios galios – taško. Fotografijų sugretinimai leidžia įsivaizduoti ne tiktai gyvūnų, bet ir žmonių kūnų pramoninį utilizavimą. Ir tai nėra kažkoks išsigalvojimas ar senovinių santvarkų reikalas. Parodą lydinti menininko ir kritiko Danielio Jewesbury esė liudija, kad tai – ne tokia jau keista mintis. Hagos tarptautinio teisingumo teismo archyve esą saugomas Dancigo (Gdansko) anatomijos institute pagamintas muilas, turintis žmogaus riebalų. To instituto profesorius Rudolfas Spanneris tokio muilo prigamino 100 kilogramų – iš psichikos ligonių, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kūnų. Tai – šiurpinantys faktai. Bet ar neturėtume taip pat šiurpti nuo minties, kad utilizuojami kitų jaučiančių būtybių kūnai? Klausimas lieka atviras.

 

Dolewskai rūpi ne tik praeitis, bet ir ateitis, kurios pradmenys jau kalasi dabar, „kitame“ pasaulyje, puolančiame „Europos tvirtovę“. Iš „nepiliečiais“ paskelbtų etninių grupių atimamos žemės ir jie paverčiami „pabėgėliais“. Nuo karo ir ekologinių katastrofų bėgantys svetimšaliai paliekami plūduriuoti jūroje, kur vėjas neš, kol jų palaikis laivelis nuskęs. Uždrausta net juos gelbėti. O išsigelbėjusiųjų stovyklos naikinamos naktį be perspėjimo. Ir jei atrodo, kad tai gresia tiktai „kitiems“ (imigrantams, musulmonams, spalvotiems), tai menininkė siūlo atidžiau klausytis žinių iš pasaulio, išgirsti subtilius diskurso pasikeitimus, kurie ateityje grasina tapti pagrindiniu pasaulio politikos kursu. Nejautrumas vystosi pamažu, taip lėtai, kad galima nepastebėti. Pavyzdžiui, dar visai neseniai koks nors uraganas sukeldavo ne tik cunamį, bet ir atitinkamą pasaulio užuojautos bangą. Dabar dėl šylančio klimato stiprėjančios katastrofos vyksta kasdien ir jaudina tik pačius jų ištiktuosius. Dar visai neseniai lėktuve ištarta frazė „mes rūpinamės jūsų saugumu“ būdavo netuščia, o dabar aviacijos saugumo patikrinimą imituoja patys gamintojai, nes taip pigiau. Visų septynių milijardų šešių šimtų devyniasdešimt šešių milijonų keturių tūkstančių žmonijos kūnai (šį skaičių pasiekėme man bežiūrint į kompiuterinį žmonijos laikrodį, bet jis bematant viršytas: http://www.worldometers.info/watch/world-population/) kartu su nykstančia gyvūnija jau slysta „nuogo gyvenimo“ link, kai jokios teisės nebebus garantuotos.

 

Beje, pati Jolanta Dolewska iš viso neskraido lėktuvais, bet ne todėl, kad jais nepasitiki. Į Vilnių ji keliavo tris dienas autobusais ir traukiniais, taip pat ir grįžo per Varšuvą į Glazgą, kad kuo mažiau prisidėtų prie klimato kaitos. Šiemet jau dvi tokias brites sutikau. Tokių žmonių daugėja, dabar juos įkvepia ir Greta Thunberg, traukiniu atvykusi į Davosą išbarti ten tūkstančiu penkiais šimtais privačių lėktuvų suskridusių turtuolių. Jolanta Dolewska prisideda kūriniais. Kartojama informacija apie klimato kaitos priežastis ir pasekmes žmones anestezuoja, ausis užtrenkia gyvenimo gausmas, akis – spektaklio spindesys. Todėl menininkė kalba griežtomis, nespalvotomis vaizdinėmis metaforomis, smūgiuoja tiesiai į kaktą.

 

Ji komanduoja žmonėms tarsi gydytoja, kuri stengiasi nustatyti diagnozę. Bet jos fotografijos gali reikšti ir priešingas intencijas – eksperimentuoti su bet kokią teisinę apsaugą nusivilkusiais kūnais. Na ir kas, kad ant siūlo suvertų slankstelių stuburas nesilaiko erectus pozicijoje: kam tas stačiasis žmogus, jei naudingesnis – nuolankusis? Nuolankūs Dolewskos fotografuojami žmonės tuoj sprogs persipildę oro, nes jie tušti – begalviai nekalba. Jie nieko nereiškia, jie – pasyvi medžiaga kūrėjams, perkūrėjams, vystytojams, spektaklio visuomenės režisieriams. Jie mirę kaip T.S. Elioto „Tušti žmonės“ (The Hollow Men, 1925): akli, prikimšti šiaudų, šnabždantys beprasme kalba, klajojantys be tikslo po mirštančiomis žvaigždėmis „šiame tuščiame slėnyje“. Nors Eliotas rašė apie visai kitą istorinį periodą: po Pirmojo pasaulinio karo, po Versalio sutarties, kurią 1919 m. buvo priversta pasirašyti pralaimėjusi Vokietija, pripažindama atsakomybę, pažadėjusi mokėti reparacijas ir nusiginkluoti. Ilgainiui tai tik paskatino Vokietiją pradėti naują karą, bet atrodo, kad poetas gerokai anksčiau nujautė būsimas mirties dykynes visoje Europoje.

 

Kodėl Eliotas aktualus dabar? Istoriko Patricko Cockburno manymu, „Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos prilygsta stambiam pralaimėjimui kare“ (The Independent, 2018-11-23). Pralaimėjusios šalies žmonių likimai pakimba nežinomybėje. Kas yra iš Lenkijos emigravusi, Glazge gyvenanti, D. Britanijos pilietybę įgijusi Jolanta Dolewska – svetimšalė ar sava? Viskas priklauso nuo to, ką joje matys „tikrieji“ piliečiai, nors jos balta oda neišduoda kitoniškumo. Gal todėl ir jos fotografijose daugiausia – odos, paviršiai, išplepantys ir maskuojantys, kad po jais – nežinia kokios tautybės „esmė“. Dolewska išverčia vidaus ir išorės dichotomiją, pripildo vidų tuštumos, kad išryškėtų ne tik išorės apgaulės, ne tik kūno pažeidžiamumas, bet ir politiškai nurašyto kūno grožis.

 

Taip, šie negražūs kūnai, aplipdyti sidabro milteliais, tampa gražūs. Ir lašinukai gražūs. Gražūs ir iš persitempimo plyšę keraminiai indai, į kuriuos nieko nebepripilsi, tokie pat bergždi kaip tie atidirbę pagyvenusių baltaodžių kūnai. Į organinius ir neorganinius „indus“ įpūsta gyvybė veržiasi lauk, nori klykti iš siaubo dėl to, kas jai gresia, bet visos kūno angos užkimštos, niekas nieko nesako ir negirdi. Lieka tik vaizdo balsas, neartikuliuotas, virpinantis fotoemulsijos sluoksnelį. „Taip ir baigiasi pasaulis, – triskart užrašo Eliotas, – ne trenksmu, o verkšlenimu.“ Tačiau šiame tuščiame dabarties slėnyje tušti žmonės net nebeverkšlena. Palaimingai tylu.

 

Paroda veikia iki gegužės 4 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, parodos „Šiame tuščiame slėnyje“ vaizdas
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.