Be priežasties

Kartą, eilinį žiemos vakarą, autobuso laukimą sutrikdė ant knygos puslapių užkritęs šešėlis. Šešėlis priklausė jaunam vaikinui, iš pažiūros neseniai sulaukusiam pilnametystės. Skambanti muzika blokavo pašalinius garsus, todėl mačiau judančias lūpas, bet negirdėjau, ką jos sako. Galvojau –prašys cigaretės ir susierzinusi išsiėmiau vieną ausinę. Jis prašė neignoruoti ir pasikalbėti. Iki autobuso buvo likusios dar kelios minutės, o jo žodžiuose ir intonacijoje buvo kažkas labai tikro, nuoširdaus ir mes ėmėm kalbėtis.

Jis papasakojo apie vaikystę vaikų namuose, paauglystę pataisos kolonijoje, apie gyvenimą be tėvų, netinkamus draugus ir ne visuomet teisingus pasirinkimus. Viso to rezultatas – iki kraujo sueižėjusios rankos, desperacija ir namus atstojantis apleistas pastatas be stogo. O išeitį surasti ne taip ir paprasta – ypač tuomet, kai neturi nei artimųjų, nei paso, suteikiančio ne tik tapatybę, bet ir elementarią galimybę dirbti. 

Kodėl tai pasakoju? Todėl, kad matant rezultatą ne visuomet pavyksta ar norisi suprasti jo priežastis. O čekų fotomenininkas Jindřichas Štreitas apie priežastis ir nekalba, jis tik parodo, kas nutinka paskui. Prospekto fotografijos galerijoje, parodoje „Kur namai mano?“, eksponuojami šio menininko darbai, kurių centre –  žmogaus gyvenimas, jo aplinka ir buitis jau netekus namų. Apie priežastis, nulėmusias saugaus prieglobsčio netektį, fotografas nekalba, jis renkasi objektyvų (kiek tai įmanoma meninėje fotografijoje) pasakojimo būdą. Viena vertus, taip išvengiama manipuliavimo jo įamžintų asmenybių ir žiūrovų jausmais, kaip kartais gali nutikti su tokio pobūdžio projektais. Kita vertus, svarbu ir nepamiršti daugybės priežasčių, dėl kurių žmonės praranda ar atsisako namų, saugumo ir stabilumo. Labai gerai, kad į tai atsižvelgiama parodos anotacijoje, kur bendrais bruožais nusakomi galimi benamystės veiksniai.

Tie veiksniai ir mums nežinoma priešistorė gali padėti suprasti nepažįstamuosius, žvelgiančius iš kūrinių gilumos. Gali padėti ir bent šiek tiek susitapatinti – panašiai kaip žvelgiant į savo atspindį stikle, atskiriančiame tave nuo fotografijos, kai kartu ir esi, ir nesi matomame vaizde. Juk namų neturėjimas nėra vienintelis ir geriausiai vaizduojamus žmones nusakantis dalykas – jie taip pat yra spalvingos, įdomios asmenybės, ir J. Štreitas nė akimirką neleidžia tuo suabejoti. Ne viskas jo darbuose vien kelia liūdesį, ir už tai iš dalies atsakingas nuo teksto apvalytas vaizdas. Benamių charakteristikoje pastebėjau poetiškų, gražių, netgi įkvepiančių momentų, kuriuose nutolstama nuo susikaupusio, kažkur antrame plane pasilikusio graudulio. Kad ir damos su nuorūkų pilna skarda portretas – jį galima interpretuoti kaip tamsų ir niūrų, bet galima į jį žiūrėti ir kaip į kažką saviironiško, šmaikštaus, kur nėra vietos nei apgailestavimui, nei savigailai.

Štai Vyriškis įsuka lemputę ir atrodo, kad bando uždegti šviesą ne tik patalpoje, bet ir kasdienybėje. Kitas mąsliai, su šypsenos užuomina veide žvelgia į žvakių nutviekstą Mergelės Marijos statulėlę, ir staiga pajunti, kad dar yra viltis, tikėjimas. Trečias groja smuiku, ir tarsi girdi vėjo blaškomą muziką ten, kur ją mažiausiai tikėtumeisi išgirsti. Kad ir kaip naiviai skambėtų, galiausiai ima atrodyti, kad grožis, šviesa ir tikėjimas, nors ir sunkiai apčiuopiamomis formomis, geba pasiekti tamsiausius užkaborius ir bent trumpam juos nušviesti. Čia kaip toje nuostabą sukėlusioje fotografijoje, kur matai tarp medžių įsipainiojusį paveikslą: nežinai, iš kur jis atsirado, bet džiaugiesi, kad yra.

Aišku, tokie pozityvesni atvaizdai yra labiau išimtis nei norma. Kaip ir galima tikėtis, daugumoje eksponuojamų darbų vis dėlto dominuoja slogesnė nuotaika – norėdamas ją pabrėžti J. Štreitas be išimčių naudoja niūrius tonus, tamsius atspalvius. Nebylus benamių įsikišimas į žiūrovo kasdienybę – nepatogus ir keliantis kaltės jausmą. Dėl gilaus nusivylimo ir nuovargio išraiškos kai kuriuose veiduose, dėl tų varganų sąlygų, kuriomis jie turi tenkintis. Nes kurgi tie jų namai ir kokie jie? Ar namais gali tapti miškas, laukai, tylūs apleisti pastatai? Ar gali lovą atstoti purvinas čiužinys ant dar purvinesnių grindų, o stogą virš galvos – nudėvėtas palapinės audinys? Kokia keista, sudėtinga, netgi sunkiai suvokiama toji buitis ir visgi – buitis.

Ir galiausiai – detalės. Įmantrioje smuiko galvutėje slypi galbūt jau primirštas rafinuotumas, ilgai nekirpti pajuodę nagai kalba apie daugiametę patirtį, gulinčio vaiko paklodę gniaužianti ranka rodo susirūpinimą ir prisirišimą. O ką fotografijoje simbolizuoja tvora, skirianti menininką ir benamį? Manau, kad šį kartą žinau atsakymą. Tai atskirtis tarp „jų“ ir „mūsų“, noras atsiriboti ir įsivaizdavimas, jog tau taip niekuomet negalėtų nutikti. Kai jų nematai ir apie juos negirdi, gali įsivaizduoti, kad skurdas, alkis ir kaulus stingdantis šaltis neegzistuoja, kad tėra tavasis patogus, saugus ir sotus gyvenimas – tas, šiapus tvoros.

Paroda veikia iki kovo 30 d.