Pėsčiomis ir autobusu

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

Tokių visapusiškai naudingų santykių atgarsius ir įamžina Rietmannas. Į Vilnių vadovauti viešojo transporto įmonės „Tommak“ autobusų garažui jaunasis mechanikas buvo atsiųstas iš mažo Šveicarijos miestelio Arbono. 1937–1939 m. jis Vilniuje gyveno ir dirbo, o supančią nepažįstamą aplinką dokumentavo fotografijose ir rankraščiuose. Jurgio ir Marijos Šlapelių namuose-muziejuje eksponuojama kuratoriaus Ričardo Žičkaus Arbono miesto muziejuje surinkta istorinė medžiaga, atskleidžianti tuometį miesto charakterį atvykėlio akimis. Tai galėtų būti artima tema daugybei vilniečių – negi didžioji dalis čia gyvenančiųjų nėra atvykėliai, kuriems lygiai taip pat, kaip ir jaunam šveicarui, reikėjo pamažu prisijaukinti Vilnių? Žvalgantis, išjaučiant, tyrinėjant – pėsčiomis, automobiliu, autobusu.

Kokį Rietmannas matė tuometį okupuotą prieškarinį Vilnių? Tam tikra prasme miestas išoriškai panašus į tokį, koks yra šiandien. Kai kurias gatves nesunkiai galima atpažinti dėl jas laike įšaldančio architektūrinio, istorinio paveldo, tokio kaip Arkikatedra, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ar Aušros vartai. Turguje, visai kaip šiandien prekybos centruose, zuja žmonės (prisiminimuose Rietmannas rašo: „Turgaus aikštėje vyko visai ne muštynės, o žydų blusturgis!“). O pavargus nuo šurmulio vis dar galima nesunkiai pasitraukti į gamtą, kur tebetyvuliuoja Žalieji ežerai.

Kita vertus, nepastebėtos nelieka ir detalės, rodančios praeitį ir dabartį skiriančią atkarpą. Labiausiai man įsiminė du pavyzdžiai, tad juos ir paminėsiu: ant vieno iš fotografijose matomų pastatų puikuojasi užrašas „Restauracja“ (lenk. restoranas), o dabartinių plačių Antakalnio gatvių vietoje tėra siauras grindinys. Pirmasis skirtumas primena apie vieną iš daugybės sudėtingų istorijos etapų, su kuriais teko susidurti miestui ir jo gyventojams. Antrąjį galima tiesiog apibūdinti vienu žodžiu – progresas. Kaip smarkiai išsiplėtė, išsikerojo Vilnius ir horizontaliai, ir vertikaliai! Nors visokeriopa plėtra neišvengiama (ir būtina!), spartėjant urbanizacijos procesams (mieste daugėjant gyventojų reikia ir daugiau naujų pastatų, kelių, automobilių aikštelių etc.), kiek gero dėl to atsisakoma. Ką ir kalbėti, kad šiandien šie procesai itin skaudūs, kai nesugebama įvertinti to, ką tikrai reikia išsaugoti, kai į paveldą kėsinamasi dėl plėtros.

Norisi klausti ir kaip Rietmannas vaizdavo to laikotarpio Vilnių. Pernelyg gilintis į formos ypatybes bei raiškos priemones nesinori, manau, tai ir nėra būtina – įdomesni atrodo pasirinkti būdai skirtingoms situacijoms ir nuotaikoms perteikti. Pavyzdžiui, architektūrinių paminklų ir senamiesčio gatvių fotografijose visai nejusti Rietmanno charakterio – atvaizdai labai „atvirukiški“, nuasmeninti. Kai kuriose nuotraukose, įamžinančiose prie automobilių pozuojančius šveicaro kolegas, taip pat išlaikoma distancija. Tačiau tai gana įprasta to meto fotografijos tradicijai – atminimui skirtuose atvaizduose gyvų emocijų vengta, laikytasi rimties. Galima kelti prielaidą, jog siekta ir tam tikro reprezentatyvumo, ypač nuotraukoje prie „Italijos“ restorano, – tarsi būtų didžiuojamasi savo kompanija, savo daromu darbu ir šis pasididžiavimas persikeltų į vaizdą.

Kiek kitokia atmosfera juntama fotografijose, kuriose matome patį Rietmanną: sėdėdamas savo vandens apsemtame „Chevrolet“ automobilyje jis plačiai šypsosi, kartu su juo mes patenkame į vasarą, į patirtą nuotykį. Tačiau labiausiai man įsiminė atvaizdas iš Santariškių apylinkių. Rodos, vyras tas pats, automobilis tas pats, bet nuotaika kardinaliai skiriasi. Žemę dengia sniegas, galvą – skrybėlė, o tolimesniame plane boluoja kryžius, ir ilgiau žiūrint apima tarsi koks egzistencinis nerimas. Lyg būtum atsidūręs kryžkelėje, tarsi nežinotum, ko ieškoti ir kas tavęs laukia.

Ši paroda visai ne apie autobusus – na, gal tik šiek tiek. Ji apie nesibaigiantį judėjimą, nuolatinę kaitą, apie gyvybe alsuojantį, bet kartu ramybę skleidžiantį miestą, apie jame gyvenančius tokius skirtingus ir tokius įdomius žmones. Tačiau kaip ironiška ir nuostabu, kad apie parodą pirmą kartą sužinojau važiuodama autobusu.

Paroda veikia iki kovo 31 d.