Jei matai, kaip auga palmė

Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.

Jie nebeužklumpa taip staiga ir netikėtai, o susigrupavę po du, po keturis virsta erdvinėmis laiko, vietų, reikšmių figūromis. Kačių giminė apsigyvena viename bloke: gipsinė cirko reklama, dieduko nematomas katinas transportavimo dėžėje, žvėris ant kieme padžiautos pagalvės užvalkalo ir tobulą vaizdelį kuriančios iškamšos. Štai jums keturi aspektai, bendrumai ir skirtumai, bet visi turi keistumo.

Keistumas yra vienas iš nuolatinių Kinčinaičio nuotraukų, darytų telefonu ir ištrauktų pro instagramo kvadratą, bruožų. Ne paprastas keistumas, o toks, sakykim, poetinis ar prozinis, kai įprasta reikšmė kinta naujai ar kitaip peržengia kalbos ribą. O gal ir kultūros, stereotipų sienas. Ir tai daro ne kaip nors politiškai angažuotai, o su entuziazmu atradėjo, kuris ir pats dar nežino, kuo viskas baigsis, bet aiškiai jaučia, kad kadras gyvas, pulsuoja, kad skleistis turi potencialo.

Gal todėl Kinčinaitis, nors turi kuo puikiausią iškalbą bei nemažą patirtį (yra prirašęs šimtus straipsnių, daugybę kartų kalbėjo kitų autorių parodų atidarymuose, išleido kelias savo knygas), visai nenori kalbėti apie tas nuotraukas. Nes nuotraukos šiuo atveju ir yra jo kalba. Ir ji gerai artikuliuota, nes autoriaus vaizdinis raštingumas kuo puikiausias, o vaizdų gyvenimas yra ne kartą tapęs jo menotyrinių tyrimų objektu.

Kalbėtojų funkciją atidaryme buvo pakviesti atlikti žymus fotografas Algimantas Aleksandravičius ir meno kritikė – aš, nes nuolat feisbuke ir spaudoje raginau Kinčinaitį rengti parodą, kai prieš kokius penkerius metus menotyrininkė Erika Grigoravičienė atvėrė akis, kad tieji vaizdai gerokai pranoksta feisbuko lygį. Man teko ilgai laukta proga ir rašyti anotaciją, ir priimti kelis nepelnytus sveikinimus už parodos kuravimą. Tačiau parodą pirmą kartą pamačiau kartu su visais. Aleksandravičius patikino žiūrovus dėl kūrinių kokybės ir ne bet kokios, o fotografinės, taip pat teigė, kad ekspozicija yra geriausia, ką jam teko matyti per dvejus metus.

Kinčinaitis savo taupioje kalboje patvirtino mano įtarimą, kad čia kūryba naudojama bendravimui. Vaizdai tinklais sklinda kaip laiškas. Regėjimo liudijimas. Tačiau kitą mano įsitikinimą – kad chroniškas gerų kadrų matymas yra profesinės ligos pasekmė – autoriaus pasakojimas iš dalies paneigė. Pasirodo, įsižiūrėjimo meditacijas Kinčinaitis įvaldė dar būdamas mokyklinio amžiaus, kai tekdavo po 7–8 valandas laukti traukinio namo, kai sėdėdavo stotyje ir stebėdavo žmones, šešėlius, matė net, kaip palmė auga. Vaizduotės geba prakalbinti vaizdą pravertė ne tik interpretuojant kitų kūrinius, kurstė apetitą gyvenimui, bet visgi labiausiai suvešėjo ir atsiskleidė jo, kaip smalsaus keliautojo ir klajotojo, produkuojamų vaizdų asortimente.

Tyčia panaudojau tokį specifinį žodį kaip „asortimentas", nes bendra kolekcija nesibijo eklektikos ir aukštųjų bei žemųjų kultūros / socialinių lygių maišymo. Jo nuotraukų turinys nevientisas ir kintančio stiliaus. Vienur nuotraukų ketvertas atrodo kaip gryniausia grafika, kitur – kaip tapyba ar tiesiog klasikinė fotografija. Čia, žiū, socialinės temos, o čia – jau nendrių poezija... Modernisto stilių, žinoma, toks nevienalytiškumas labai žalotų, bet ne dabarties menininką, kuriam už stilių daug svarbiau principai, logika, struktūra.

Visų šių skirtingų nuotraukų tas pats kraujas – jose vaizdas reiškia daugiau nei patį save. Visur bus koks nors turinio ir formos santykis, santykis su provaizdžiais, su istorijomis, su prasmėmis, su regos choreografija, teorija ir t.t. Labai daug santykių. Netikėtų ir ne iki galo aiškių. Kaip gerame romane ar detektyve. Daug sluoksnių ir tas sustabdantis jausmas, kad tai, ką matai, kalba kažkodėl ką kita, nei turėtų. O dar prisideda vaizdų tarpusavio santykiai: marmurinio atleto ir medžio torsas, futbolo vartų naktį ir stotelės stačiakampis, muziejų erdvės su kūrinių erdvėmis ir veidrodžio labirintai, skulptūros ir lankytojai, palapinės trikampis ir mūrinis bokštas.

Maniau, kad kadrus Kinčinaitis bresoniškai gaudo, bet pasirodo, dalis jų yra ne tiek surežisuoti, kiek išlaukti ilgėliau galvojant apie objektą. Štai, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centro stogas, pagautas su lėktuvo kelio dūmų juosta, atrodo tarsi krematoriumo kaminas. Kinčinaitis pasakojo, kad ilgai galvojo, ką čia galima su tuo pastatu daryti. Taigi šiek tiek planuoja, tačiau tik susiklosčius aplinkybėms atpažįsta ir spaudžia mygtuką.

Fotografuodamas Kinčinaitis ne tik fiksuoja, jis iš karto interpretuoja vaizdą. Beveik niekada jam vaizdas nėra nuogas, pirmapradis ar tuščias. Jo vaizdo matymas prisodrintas kultūrinio konteksto, atsikartojimo, prisiminimo, įsivaizduoto anksčiau patyrimo. Kiekvienas kūdikis, nuogalius ar senukas turi prototipą tapyboje, grafikoje, skulptūroje ar mite, poezijos reginyje. Kiekvienas šviesos šuoras ar seno namo šešėlis turi reikšmingos formos atitikmenį, todėl Kinčinaičio vaizdai artėja prie kalbos ženklų, nuo kurių kadaise pabėgo, tik išsaugoję patyriminį sluoksnį.

Nors kiekvienas pristatomas vaizdas yra tarsi aplipęs praeities vaizdais, reikšmėmis ir kultūromis, nė iš tolo nesijaučia kai kurių autorių patiriamos desperacijos, nusakomos nuogąstavimu, kad „viskas jau atlikta, viskas jau padaryta, nebeliko ką sukurti“. Netgi atvirkščiai – Kinčinaičio vaizdų pasaulio turtingumas ugdo erdvinį mąstymą, pasaulio tarpusavio ryšių sudėtingumo pajutimą, plečia bendrumo suvokimą. O tai reiškia, kad jungia žmoniją, kalba universalia kalba! Analogijų radimas tarp nepanašių nei kontekstu, nei sandara vaizdų teikia pasaulio logikos, taigi ir saugumo pojūtį. Turėdamas tokius gebėjimus, Kinčinaitis galėtų būti didis manipuliatorius, ideologų svajonių darbuotojas – pavojingas žmogus. Tačiau jo meistriškoje vaizdų iškalboje glūdi išmintis, gyvenimo geismas ir svarbiausia – geras humoras. Ir tai keičia viską – sekti Kinčinaičio vaizdų pasaulį yra nepamainomas malonumas, kiekviename vaizde atskirai ir grupėmis, trokštant, kad tik niekada nesibaigtų.

Paroda veikia iki kovo 31 d.