Už uždarų durų

Džiugu susidurti su stiprų idėjinį pagrindą turinčia fotografija. Tačiau dar džiugiau, kai tokia fotografija turi ir šį tą daugiau: galbūt nuteikia melancholiškai ar linksmai, gal turi ironijos prieskonį ar paprasčiausiai yra maloni pažiūrėti? Arturas Valiauga man dar kartą priminė, kiek daug skirtingų dalykų gali sutilpti fotografijos mene, – autoriaus parodoje „Perkurtos Velso istorijos“ eksponuojama kūryba nestokoja nei įdomaus ir vertingo konteksto, nei originalumo ar estetinio patrauklumo. Žvelgiant subjektyviai papildomos vertės prideda ir tai, kad menininkas nežiūri į viską pernelyg rimtai, nevengia subtilios ironijos.

Tyrimas „Perkurtos Velso istorijos“ remiasi viešųjų ir privačių erdvių klausimu: Jungtinėje Karalystėje ką nors paveldėjus privalu sumokėti valstybei „mirties mokestį“, o neišgalint to padaryti kultūrinis paveldas (parkas, dvaras ar pilis) atitenka juo besirūpinančiai organizacijai „National Trust“. Kilmingieji dažnai neturi lėšų tokiai duoklei sumokėti, tad palikimu įsipareigoja rūpintis minėta organizacija, o paveldėtojams leidžiama ten gyventi iki mirties. Dalis tokių objektų tampa prieinami lankytojams, tačiau juose yra ir teritorijų, į kurias draudžiama užeiti, jas sergi užrašas „privatu“. Valiauga dokumentuoja Velso pietuose esančius Tredegar namą ir Dyffryn sodus, taip pat šiaurinėje dalyje įsikūrusius Penhryn pilį ir Plas Newydd vasarnamį su parku.

Svarbi šių objektų dalis – juose sutinkami darbuotojai ir savanoriai. Šių asmenų ir aristokratiškų, gausiai dekoruotų interjerų jungtis fotografijose dažnai tampa mįslingu reginiu. Kaip per parodos atidarymą šmaikštaudami sakė autorius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, tokie vaizdai gali priminti televizoriaus ekrane matomus detektyvinius serialus. Savanoriai ir darbuotojai išnyra menėse, koridoriuose ir nebyliai stebi, tarytum saugodami namuose užsilikusias paslaptis. Atmosferą tik dar labiau sustiprina apšvietimas ir fone šmėkštelintys šešėliai („Savanorė“) ar pravertos durys, pro kurias taip ir nedrįstama eiti („Įėjimas į salę“).

Tačiau tokios jungties rezultatas ne visuomet mįslingas – fiksuodamas paveldo objektus fotomenininkas renkasi ir visai kitokį požiūrio tašką. Kartais jis – komiškas, keliantis šypseną. Konkrečiu atveju norisi išskirti darbus „Virtuvėje“ ir „Arklidėse“. Pastarajame darbe autorius ironizuoja įamžindamas vyriškį su žaisliniu arkliuku rankose; komiškumui pasitarnauja ir darbuotojo / savanorio povyza, akivaizdus pozavimas. O štai fotografija „Virtuvėje“ primena lėkštokas reklamas. Absurdiškumo įspūdį sustiprina ant stalo sukrauti butaforiniai patiekalai ir užrašas „Life below stairs“ („Gyvenimas žemiau laiptų“), kartu ir pašiepiantis, ir atkreipiantis dėmesį į patarnautojų padėtį.

Panašaus pobūdžio reklaminius užrašus menininkas naudoja ir kitose fotografijose – tai įdomus, netgi smagus sprendimas, pridedantis papildomą naratyvą ir raginantis pamąstyti apie tai, kas slypi po matomų vaizdų paviršiumi. Štai, pavyzdžiui, „Valytojos“ portretą palydi sakinys „Life after Morgans“ („Gyvenimas po Morganų“), vėlgi tiesiogiai akcentuojantis įsiveržimą į buvusių šeimininkų namus, o „Vyrų kambaryje“ įamžintus daiktus papildo apie jų kilmę užsimenanti frazė „Fortune from both sugar and slate industries“ („Turtai, susikrauti kartu ir iš cukraus, ir iš šiferio pramonės“).

Net ir nepasitelkiant teksto negyvų objektų stebėjimas išnaudojamas kaip priemonė gilesnėms potekstėms atskleisti. Gerai įsižiūrėjęs pastebi, kad nuo keptos vištos lupasi dažai, kėdžių pamušalas pamažu virsta į skutus, o tolimuose prabangių namų užkaboriuose ant sulūžusių čiužinių mėtosi klounų kaukės. Tokie vaizdai tarsi demaskuoja dažnai blizgučiais bandomą pridengti senkantį turtą ir pseudoprabangos tuštybę bei absurdą, kai beviltiškai stengiamasi išsaugoti kažką, kas jau seniausiai prarasta.

Norisi atkreipti dėmesį ir į parodos eksponavimo pobūdį, suteikiantį įvairovės. Esu įpratusi galerijose matyti fotografijas, eilėmis tvarkingai sukabintas ant sienų, įpraustas į minimalistinius juodus rėmus, kurių neišraiškingumas negožia meno kūrinio. Ir nors dažniausiai toks būdas veikia kuo puikiausiai, kiek kitaip interpretuojamas fotografijos ir erdvės santykis gali pasirodyti kaip tikra atgaiva. „Perkurtose Velso istorijose“ darbai aptaisomi įmantriais rėmais, jie atsiduria ant žemės, nugula lentynėlese (pastarieji primena kažką, ką būtų galima rasti šeimos albumuose), net įsispaudžia sienose. Šie sprendimai padeda žiūrovui priartėti prie erdvių, apie kurias jam pasakoja autorius.

Manau, kad bene geriausiai Arturo Valiaugos tyrimą apibūdina autoriaus fotografijos, kuriose – durys su ant jų užkabintomis nuotraukomis. Nors vidun užeiti negalima, galima pamatyti, kas, tikriausiai, yra anapus. Panašiai ir su privačių erdvių virtimu viešomis – lankytojui pasiekiama tik kažkokia namų ar jų istorijos dalis, bet tiek daug dar lieka paslėpta, užrakinta. Gali taip ir likti nesužinojęs, kad ta višta ant stalo – nudažytas medžio gabalas.

Paroda veikia iki vasario 16 d.