Vestuvinės fotografijos – menas?

Sunku įsivaizduoti šiandieninį meno pasaulį, kuriame nuoširdūs, romantiški vestuvių atvaizdai būtų vertinami kaip aukštos meninės vertės kūriniai. Į fotografijos kontekstą, ko gero, geriausiai įsirašytų tokie tuoktuves įamžinantys darbai, kurie keltų klausimus apie individus (su)saistančius ryšius ar veiktų kaip socialinis komentaras. Grožio, estetikos ir jausmo persmelktos vestuvinės nuotraukos dažniau atsiduria šeimos nuotraukų albumuose, ne muziejuose. Iš dalies tai – dabartinių laikų specifika. Kritiškas, netgi ciniškas žvilgsnis – įprastas, o pozityvus kaltinamas naivumu.

Tačiau būta ir kitokių laikų, kitokių meno tendencijų. Žvelgiant į sovietmečiu kūrusius fotografus ir jų darbus, kai ir valdžia skatino palankiai reprezentuoti šalį, regimai dominuoja teigiamas, šviesus požiūris į pasaulį ir žmones (aišku, buvo ir tokių fotomenininkų kaip Rimaldas Vikšraitis, kūręs atvirą socialinę kritiką). Priesakai, panašu, sutapo su Irenos Giedraitienės natūra, ji fiksavo gyvenimą pozityviai kiekviename cikle – vilties ir šviesos paieškų galima pastebėti netgi laidotuvių fotografijose. Todėl svarbią vietą autorės kūryboje užimančios vestuvių nuotraukos, kuriose matomas švelnumas, meilė, džiugesys, atrodo kaip itin palanki terpė menininkės vidinių impulsų, talento ir jaunavedžių patiriamų gyvų emocijų jungčiai.

Sovietmečiu jungtuvių ceremonija meninėje fotografijoje nebuvo kažkuo labai unikalus ar išskirtinis reiškinys. Šiandien bene labiausiai dėl savo vestuvinių fotografijų žinomas Jonas Daniūnas ir ironiškoji Milda Drazdauskaitė – jau kiek vėlesnės kartos kūrėjai.

Taigi, kuo galerijoje namuose „Trivium“ eksponuojami Giedraitienės sukurti jaunavedžių atvaizdai skiriasi nuo tų, kuriuos matome šeimos nuotraukų albumuose? Kas juos padaro menu? Bandydama sau atsakyti į šį klausimą, suradau kelis argumentus. Kaip vieną svarbiausių galėčiau išskirti kompoziciją. Labiau „reprezentacinio“ pobūdžio fotografijose (turiu omenyje darbus, kurių pagrindinė funkcija yra estetiškai ir romantiškai atvaizduoti jaunuosius) autorė apgalvotai konstruoja vaizdą, kuriame reikšmingas vaidmuo neretai tenka skirtingiems simboliams dėl, – jų fotografijose atsiranda siužetiškumo lygmuo. Dažniausiai tie simboliai būna gana įprasti (saulė, kelias, tiltas) ir sufleruoja apie jaunavedžių laukiantį gyvenimo kelią. Tačiau šie darbai kompoziciškai įdomūs ir kitokie. Pavyzdžiui, viename kūrinyje įsimylėjusią, svajingai nusiteikusią porą tarsi įrėmina medžio kamienas ar automobilis, kuriame jaunieji sėdi. Kitaip tariant, minėtose menininkės sukurtuose vaizduose viskas atrodo tarsi savo vietose.

Kaip kitą meistriškumą įrodantį formos aspektą išskirčiau Giedraitienės pasirinktus rakursus. Jie dinamiški, nenuobodūs – be tradicinio fiksavimo akių lygyje, pastebimi ir kiek įvairesni sprendimai. Viename iš darbų menininkė fiksuoja tiltu žingsniuojančią vestuvių procesiją iš paukščio skrydžio, o kitame kūrinyje nuotaka žvelgia žemyn į objektyvą iš besisukančios karuselės. Viena vertus, ši fotografija žaisminga ne tik dėl naudojamo rakurso, bet ir dėl vietos pasirinkimo (karuselių Kauno Vytauto parke) bei emocijų nuotakos veide: čia į viena jungiasi džiaugsmas, savotiška nuostaba ir jaudulys. Kita vertus, sunku būtų pasakyti, kas konkrečią akimirką turėjo didesnį poveikį nuotakai – atrakcionai ar vedybos.

Formos aspektai yra neatsiejama fotografijos tyrimų dalis, per formą žiūrovas gali patirti estetinį, o kartu ir emocinį poveikį. Tačiau ir forma nėra viskas – ji tik lukštas, kevalas, saugantis turinį. O turinio požiūriu mane visuomet labai domino darbas, vaizduojantis nuotaką, panikuojančią dėl kažin kur prapuolusio jaunikio. Tai spontaniškas, nesuplanuotas kadras – jame ir truputį išsiliejęs vaizdas, ir nerimo kupina jaunosios veido išraiška. Kartu ši fotografija gali kelti ir šypseną, taip pat priminti apie įvykius, kuriuos norisi užmiršti.

Menininkės fotografijos įdomios ir tuo, kad užfiksuoja Lietuvoje jau apnykusias vestuvių tradicijas. „Trivium“ vykstančioje parodoje tokių darbų nėra daug, tačiau viename matyti piršlio korimas – paprotys, vertas dėmesio ne vien meniniu, bet ir istoriniu požiūriu. Nuotraukose ryškėja ir  sovietmečio vestuvinių fotografijų mados – pavyzdžiui, jaunikis, gamtos apsuptyje (tikriausiai kažkur miške) ranka prilaikantis nuotakos suknelės apačią. Fotografija komiška, bet man ji priminė tėvų saugomas nuotraukas iš draugų vestuvių, kuriose tokia ar panašios scenos buvo gana dažnos. Tai vienas iš labiau supaprastintų, buitiškesnių Giedraitienės nufotografuotų vestuvinių kadrų, tačiau jis parodo, jog menininkės sukurtiems jaunavedžių atvaizdams įtakos turėjo ir poros užgaidos, ir tuometinės „mados“. Dar svarbu, jog tokio pobūdžio darbai leidžia pažvelgti į menininkę ne vien kaip į dažniau reprodukuoto darbo „Vestuvių vakarą“ autorę. Jos kūryba kur kas platesnė ir spalvingesnė nei tas vienas vienintelis kadras ne tik jaunųjų įamžinimo, bet ir plėtojamų temų, raiškos atžvilgiu.

Į klausimą, kodėl minėti Giedraitienės sukurti atvaizdai neabejotinai nusipelnė būti priskirti meno kategorijai, bandžiau atsakyti ne vien dėl šiandieninio vestuvinių fotografijų statuso. Man jis rūpėjo ir todėl, jog ne per seniausiai su draugu diskutuojant apie jau kitą parodą smarkiai išsiskyrė mūsų nuomonės. Jam atrodė, kad matytos fotografijos nėra įdomios, įtraukiančios, netgi gražios, o pati tuo tarpu negalėjau atsižavėti matomais vaizdais. Tai tik dar kartą priminė, kad menas – labai abstrakti ir subjektyvi sąvoka. Tačiau vis tiek įtikinėjau ir toliau įtikinėsiu tuo, kuo tikiu, kuo neabejoju. Taip kaip tikiu, kad Giedraitienės vestuvių fotografijos – menas! Grynų gryniausias menas, nes svarbiausia – ne objektas, o jo matymas.

Paroda veikia iki sausio 23 d.

Galerija namuose „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318