Šviesmečių begalybėje

Laikas ir atmintis – nuo šiuolaikinės fotografijos neatsiejamos temos, dominančios ne vieną Lietuvos ir pasaulio kūrėją. Lankydamasi Vilniuje vykstančiose fotografijų parodose dažnai pastebiu šios tendencijos pasikartojimą. Menininkai, rodos, kalba apie panašius dalykus, tačiau kaip skiriasi jų išreiškiamos idėjos ir pasirinkta forma! Vieni atsakymų ieško šeimos archyvuose, kiti vaizdais sujungia praeitį su dabartimi, treti įamžina veidus, vietas ar daiktus, nuolat veikiamus laiko, nuolat kintančius.

Vilniaus fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje „Čia tada, ten dabar. Laikas“ menininkė Dovilė Dagienė laiko suvokimą, bandymą jį užčiuopti, nusakyti traktuoja kur kas abstrakčiau. Fotografė renkasi požiūrio tašką, labiau sietiną ne su asmeninėmis patirtimis ir prisiminimais, o su fizika, astronomija, filosofija – ar bent jau taip pasirodė man, per galerijoje vykusią ekskursiją pasiklausius autorės ir apžiūrėjus ekspoziciją.

Menininkės teigimu, kūrėjus laiko tema gali patraukti dėl žmogų kamuojančio nerimo. Ir iš tiesų – šiandieniame pasaulyje, ypač didmiesčiuose, visko tiek neįtikėtinai daug. Pasirinkimų, atsakomybių, informacijos, net meno. Tai, aišku, puikus ir jaudinantis dalykas, tačiau kita vertus, nuolatinis skubėjimas pamatyti, sužinoti, patirti gali varginti ir kelti nerimą. Kartais atrodo, kad laikas bėga greičiau, nei turėtų, ir per visą tą skubėjimą susitraukia, nežinia kur prapuola.

Nors laiką galime pamatuoti sekundėmis, valandomis, mėnesiais, etc., neretai jis pasirodo esantis gerokai sudėtingesnis, aiškiai nenusakomas. Dangaus kūnus įamžinančios D. Dagienės fotografijos man primena apie laike slypinčią nei pradžios, nei pabaigos neturinčią begalybę, besisiejančią su kosmoso neapibrėžtumu. Neapčiuopiamumo aspektas itin ryškus darbuose, kuriuose pagrindinis dėmesys sutelkiamas į saulės fiksavimą. Kadangi jos šviesa žemę pasiekia per maždaug 8 min., nufotografuotame atvaizde tarsi matome praeitį, nes saulė jau kitame taške. Toks laiko suvokimas priverčia susimąstyti apie kur kas bendresnes patirtis, susijusias su žmonijos praeitimi, ateitimi (ir dabartimi?). Prie savęs vėl sugrįžtu nebent mane ir fotografijas skiriančiame stikle pamatydama atspindį.

D. Dagienės kūryba reikalauja kai ko daugiau nei vien mėgavimosi maloniais vaizdais. Žinoma, galimas ir toks vartojimo būdas, tačiau jis nebūtų pilnavertis. Taip rašau todėl, jog manau menininkės darbų stiprybę glūdint juos pagrindžiančioje koncepcijoje, kuri paremta į dangų nukreiptu žvilgsniu.

Tačiau svarstant apie menininkės kūrybą norisi atsižvelgti ne tik į darbus jungiančią idėją, bet ir į plastinę išraišką – fotografija vis dėlto yra ir vizualinė patirtis. Šioje vietoje norėtųsi ir trumpai pridurti, kad D. Dagienė savo tyrimui pasitelkė analoginę fotografiją, nespalvotą juostą. Eksperimento „Sulaikyta šviesa: dvi saulės“ vaisius laikyčiau gana grafiškais. Grafiškumas juose reiškiasi per juodos ir baltos spalvos balansą bei negausų elementų išdėstymą. Nedideliuose, kone intymaus formato darbuose įamžinant saulę naudojama dviguba ekspozicija, todėl matomi du saulės atvaizdai skirtinguose taškuose. Ją gaubiantis fonas vienur baltas, kitur juodas – taip įvyksta dėl soliarizacijos proceso. Taupi, abstrakti fotografinė kalba čia neatrodo skurdi – ji subtili, konkreti ir atvira interpretacijoms. Man taip pat kažkuo patiko po kūriniais ranka užrašytas ir parodai tekęs pavadinimas „Čia tada, ten dabar“. Matydama fotografijos ir teksto jungtį prisiminiau toje pačioje galerijoje žavėjusias Remigijaus Pačėsos fotografijas ir jo geltonas gulbes.

Kita ekspozicijos dalis skirta naktiniame danguje matomiems kūnams. Čia esantys kūriniai didesnio formato, ne tokie minimalistiniai. Jiems užfiksuoti D. Dagienė pasitelkė ilgą išlaikymą, todėl žvaigždės atrodo tarsi kristų, slystų dangumi. Beje, vienas iš eksponuojamų darbų įamžintas ne autorės – menininkė sakė šio vaizdo plokštelę radusi observatorijoje.

Viename kūrinyje galima pastebėti kompoziciją perrėžiančias paslaptingas punktyrines linijas – tai į vaizdą įsimaišiusių lėktuvų ženklai. Lėktuvų įsiterpimą autorė vadino klaida, tačiau man tokia dangaus invazija pasirodė žavus ir netikėtas mūsų laikų įrodymas, kai net pažvelgus aukštyn nuolat susiduriama su eismu, judėjimu. Labiau apniukusią naktį pažvelgęs į miesto dangų, tik lėktuvą ir pamatysi. Žvaigždės lindi kažkur už debesų ir prekybos centrų skleidžiamų šviesų sluoksnio.

Paroda veikia iki lapkričio 10 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 20, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–18 val.