7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Fotografijos universalumas

Keturios parodos Švedijoje

Paulina Blažytė
Nr. 29 (1266), 2018-09-21
Fotografija
Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“

Rugpjūčio viduryje turėjau progą apsilankyti Stokholme įsikūrusiame fotografijos muziejuje „Fotografiska“. Nors Švedijos sostinė pasižymi menui, kultūrai ir istorijai dedikuotų institucijų gausa, o jų kolekcijas sudaro vertingi ir įdomūs vietiniai bei iš svetur atkeliavę pavyzdžiai, „Fotografiska“ – viena iš labiausiai reklamuojamų ir pasididžiavimą švedams keliančių vietų. Ir tikrai ne be reikalo.

 

Įdomu, kad fotografijos muziejus neturi nuolatinės ekspozicijos, parodos čia nuolat keičiasi. Jų pobūdis, estetika, akcentuojamos idėjos iš esmės skiriasi, todėl muziejuje atsiskleidžia fotografijos meno daugiapusiškumas, universalumas. Vis kitokios įvairių menininkų gvildenamos temos, tarpusavyje besiskiriančios raiškos priemonės nuolat siūlo lankytojui kažką nauja ir patiriamo vizualinio malonumo, ir koncepcijos prasme. Didžioji ekspozicijos dalis skirta užsienio fotografų darbams, iš tenykščių menininkų tegalima išskirti Niujorke gyvenantį norvegų ir švedų kilmės Simeną Johaną su serija „Until the Kingdom Comes“ („Kol ateis karalystė“). Duoklė Skandinavijos kūrėjams atiduodama ir eksponuojant šiais metais Jaunojo Skandinavijos fotografo prizą gavusios danės Marie Hald ciklą „A New Me“ („Naujasis aš“), kuriame dėmesys sutelkiamas į Jutos valstijoje, JAV, vykstančių „storulių stovyklų“ dalyvius bei jų patiriamus išgyvenimus siekiant numesti svorio.

 

Tačiau iš „Fotografiskoje“ matytų parodų labiausiai aptarimo vertos atrodo Cathleen Naundorf „Secret Times“ („Slapti laikai“), Paulo Nickleno ir Cristinos Mittermeier „SeaLegacy/Turning the Tide“ („Jūros palikimas / Keičiant įvykių kryptį“), Evelyn Bencicovos „Merror“ (pavadinimas sudarytas iš žodžių error ir mirror – klaida ir veidrodis) bei Lindos ir Mary McCartney „Mother Daughter“ („Motina Dukra“).

 

Parodoje „Slapti laikai“ eksponuojami mados fotografės C. Naundorf darbai primena, kaip viską reikia suplanuoti fotografuojant. Planavimo aspektas akcentuojamas ir pateikiant keletą autorės eskizų, kurie padeda užpildyti terpę tarp minčių proceso ir jo įgyvendinimo praktiškai. Menininkės sukurtose kompozicijose neretai dominuoja pasakiška aplinka, kurios centre – moterys. Kai kur šalia jų atsiduria ir egzotiški gyvūnai, o fonui dažnai naudojama drobė, kartais sąmoningai įsimaišanti į natūralią aplinką. Taip pat vertėtų priminti, jog vienas pagrindinių C. Naundorf fotografijų tikslų – kuo patraukliau ir originaliau pateikti aukštosios mados namų ar individualių menininkų kūrinius. Tačiau autorės darbus sunku apkaltinti vartotojiškumo skatinimu, o ir tai, ką juose vilki moterys, taip įstabu, kad negalėtų vadintis paprasčiausiai „drabužiais“. Fotografijos tiesiog pernelyg subtilios – nuo prislopinto, švelnaus kolorito iki modelio kojos kryptelėjimo. Tam pabrėžti puikiai išnaudojamas ir darbų apšvietimas – šilta šviesa sklinda ir iš už darbų.

 

Iš slaptų C. Naundorf laikų patekus į P. Nickleno ir C. Mittermeier parodą „Jūros palikimas / Keičiant įvykių kryptį“ prireikia šiek tiek laiko adaptuotis – dokumentiniai šių fotografų darbai visiškai kitokio pobūdžio. Fiksuodami gyvąją gamtą jie priverčia atsigręžti į vykstančius klimato pokyčius ir tiesioginį jų poveikį gyvūnams. Iš bado nugaišusio baltojo lokio atvaizdas liūdina, trikdo ir būtent todėl tampa tokia paveikia sąmoningumo skatinimo priemone. Tačiau ne visi darbai persmelkti liūdesiu – dauguma vaizdų alsuoja gyvybe ir dar kartą primena, koks spalvingas, įvairus ir įdomus yra pasaulis, o tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl jį reikia saugoti ir tausoti. Tad projekto autorių kvietimas aukoti lėšas, kurios bus naudojamos vandenyno būklei gerinti, atrodo logiškas ir reikalingas.

 

„Jūros palikimas / Keičiant įvykių kryptį“ neapsiriboja vien fotografijomis – ant muziejaus sienų, lubų ar grindų rodomos videoprojekcijos lankytojams leidžia panirti į vandenyno gelmes ir kuriam laikui sustoti. Skirtingų medijų panaudojimą pastebėjau ir kitose parodose.

 

Štai, pavyzdžiui, persikėlus į E. Bencicovos parodą „Merror“, už aksominių „tvinpyksiškų“ užuolaidų rodomas kūrėjos meninis videodarbas „Asymptote“, jungiantis to paties pavadinimo fotografijų seriją. Man jis pasirodė labai šiuolaikiškas, besisiejantis su šiandieniniu kinu (jau minėtuoju „Tvin Pyksu“) ir internetinėje erdvėje matomais dalykais (estų reperio Tommy Casho muzikiniais klipais). Videodarbe akcentuojamos „išvalytos“, neperkrautos erdvės būdingos ir E. Bencicovos fotografijoms. Jas galima pavadinti netgi steriliomis – iš pažiūros estetiškai patrauklus vaizdas čia gali kelti ir nerimą. Darbai eksponuojami grupėmis, dalis iš jų – tarsi miglotos, numanomos istorijos, kurioms prasmes pritaiko pats žiūrovas. Svarbią vietą menininkės fotografijose užima skirtingos tekstūros, šaltas koloritas. Tačiau šaltas ne tik koloritas – E. Bencicovos sukurtame pasaulyje tvyro spengianti tyla, žmonės jame atrodo emociškai atitolę, susvetimėję, nepasiekiami. Įtampa juntama ir dėl dažnai nuo objektyvo nusukto veido ar jį dengiančios kaukės, tarsi darbų subjektai bandytų pasislėpti. Tokią raišką galima sieti su jauno žmogaus vienatve, tapatybės ir savo vietos paieškomis.

 

Paskutinė matyta paroda „Motina Dukra“ – tai Mary McCartney ir jos 1998-aisiais mirusios motinos Lindos darbų junginys. Ši paroda – tarsi priešprieša anksčiau aptartai E. Bencicovos kūrybai: gyvybinga ir spalvinga, gausiai užpildyta emocijomis. Parodoje tvyrančiai nuotaikai įtakos turi ir fone nuolat grojanti muzika – čia vėlgi jungiamos skirtingos medijos. Autorių toli gražu nebūtų galima pavadinti neutraliomis stebėtojomis, jų buvimas labai juntamas. Dažnai taip esti dėl artimų tarpusavio ryšių, saistančių moteris su fotografuojamaisiais, tačiau jų asmenybės prasiveržia ir dėl kitų priežasčių – nenuslepiamo jautrumo, gebėjimo ir noro užčiuopti praeinančią akimirkos nuotaiką. L. McCartney įamžina šeimos gyvenimą, supoetinitus kasdienybės objektus bei keliaujant sutinkamus žmones. Neretai tie žmonės nėra vien paprasti praeiviai, dažniau jie – sutuoktinio Paulo McCartney grupės „The Beatles“ nariai ar kiti jau ikonomis tapę roko atlikėjai, tokie kaip Mickas Jaggeris, Neilas Youngas ar Jimi Hendrixas. Tokio pobūdžio fotografijos priartina žiūrovą prie matomų asmenybių, jos ima atrodyti kūniškesnės, artimesnės. Tai ypač pasakytina apie menininkės vyrą Paulą – namų aplinkoje muzikantas tampa nebe muzikos legenda, o paprasčiausiu tėvu, sutuoktiniu.

 

Kaip ir Linda, įžymybių fiksuoti nevengia ir Mary – jos darbuose galima pamatyti įamžintą dainininkę Rihanną ar modelį Kate Moss. Nors M. McCartney perteikia savitą žvilgsnį, galima pastebėti motinos padarytą įtaką dukters kūrybai. Darbų grupavimas teminiais blokais ne išskiria, o jungia abiejų moterų fotografijas. Dėl juntamo jas siejusio ryšio bei universalios vaizdinės kalbos riba tarp autorių kūrybos kartais tampa beveik nepastebima. Kita vertus, M. McCartney darbuose neretai pastebima kitokia fotografijos funkcija, kai vaizdas veikia ne vien kaip akimirkos sustabdymas, o kaip suplanuota, apgalvota žmonių ir vietų reprezentacija.

 

Priežastys, kodėl Stokholmas gali didžiuotis savo fotografijos muziejumi, yra kelios. Tai kruopšti menininkų ir jų kūrinių atranka, temų aktualumas, atidumas detalėms. Tačiau bene svarbiausia – fotografijos meno svarbos suvokimas ir siekis kuo kokybiškiau tai perteikti. Skaitmeninių vaizdų pripildytame šiandieniniame pasaulyje, kuriame dažnai skamba frazė, jog fotografuoti gali bet kas, būtina pastebėti ir atsirinkti tai, kas vertinga, nes vertingų dalykų tikrai netrūksta. Ir nors kone kiekvienas, turintis fotoaparatą ar telefoną, turi galimybę fiksuoti vaizdus, fotografija netampa menkesne meno forma – gal tik prieinamesne.

Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Marie Hald, „A New Me“
Marie Hald, „A New Me“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Linda McCartney „Paul's feet“
Linda McCartney „Paul's feet“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“