Kad jūs manęs neužmirštumėte

Lenkų fotografo Mariuszo Hermanowicziaus retrospektyvinę parodą galima prilyginti kelių trumpametražių filmų peržiūrai. Kūrinių eiliškumas ir aiškus naratyvas, lydimas menininko užrašų, – tarsi titrų, primenančių Duane’o Michalso kūrybą, – įtraukia ir panardina žiūrovą į skirtingus pasakojimus. Kiekvienas filmas, remdamasis charakteringiausiais darbais, ženklina ir apžvelgia pagrindinius menininko veiklos etapus, kai keitėsi ne tik stilistika, formatas ir technikos, bet ir medijos funkcija. Parodą lydi šiuolaikinės Lenkijos menininkės Agnieszkos Rayss naujausias projektas „Kur yra kūnas“ / „Where The Body Is“. Autorė fotografijoje daugiausia žaidžia moteriško kūno įvaizdžiais ir iš dalies yra įkvėpta paskutinio Hermanowicziaus kūrybinio laikotarpio darbų.

Paroda pradedama autoriaus vienoje iš Liublino gatvių atsitiktinai rasta nežinomo berniuko nuotrauka. Įamžintasis nei mums, nei fotografui nėra pažįstamas, bet užrašas kitoje nuotraukos pusėje sukeičia kortas. Ar dėl užrašyto berniuko vardo ir kitos asmeninės informacijos jis mums nebėra nepažįstamas? Kur baigiasi atsitiktinumas ir gimsta žmonių tarpusavio santykiai? Čia ir prasideda žaismė tarp pažįstamo–atsitiktinio, nežinomo–atrasto, artimo–svetimo.

Pažįstamas–atsitiktinis. Mariuszas Hermanowiczius fiksuoja visiškai atsitiktinius žmones po savo buto langais, bet užrašais jiems suteikia individualumo. Taip nuo dokumentinės fotografijos pereina prie konceptualios, užrašius datą praeivis tampa ne eiliniu, o būtent konkrečią dieną ir konkrečią valandą po būtent tuo langu pasirodžiusiu praeiviu. Tą patį principą autorius naudoja nuotraukų serijose „Kažkas. Nepažįstu“. Gatvėse sekdamas žmones, autorius vėlgi kelia svetimo–nebesvetimo ribų klausimą. Ką ir kiek turime sužinoti apie žmogų, kad jis neliktų svetimu praeiviu? Fotografuodamas vietą, kurioje apsilankė tik vieną kartą gyvenime, jis grįžta prie ypatingumo klausimo – juk ši, jam atsitiktinė vieta, kam nors yra vienintelė. Atsitiktinumai tampa viena iš varomųjų fotografo kūrybos jėgų.

Bet pristatydamas jam artimus objektus ir įvykius (pasivaikščiojimas su šeima, autoportretas) savo užrašais jis nuklysta į pamąstymus apie visai nepažįstamus žmones, kurie galbūt kažkur tuo metu miršta iš bado. Taip jam artimi įvykiai įgauna ryšį su tolimais, kuriems jis neturi jokios įtakos. Fotografijose dingsta aiški riba tarp artimo ir svetimo, šmaikštūs užrašai vis iš naujo tarp jų kelia diskusijas. Toks santykis su pažįstamais ir atsitiktiniais dalykais ar žmonėmis kalba apie jam svarbią individualaus atsitiktinumo ideologiją bei žmonių tarpusavio santykių tyrimus.

Nežinomas–atrastas. Antroje salėje rodomas dar kitas menininko kūrybos etapas. Besigilindamas į fotografijų ir užrašų santykius, jis pereina prie laiko tėkmės klausimo. Čia projekciją sudaro viena kitą keičiančios keturios surežisuotos nuotraukos, o autorius kalba apie laiką, atidėliojimą ir apie tai, kad mūsų norai turi pildytis šiandien, o ne galbūt ir rytoj. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turi aistrą, bet neranda laiko jos siekti, kalba ir šalia esantis darbas „Paskutinė valia“. Tėvo žvejybinių blizgių nuotraukos tampa įžanga į kitą jam svarbią temą – 1990 m. kilusį susidomėjimą savo protėviais ir genealogija.

Paskutinį XX a. dešimtmetį menininkas paskyrė savo šeimos praeities atkūrimui. Autorius pasinaudoja dar viena fotografijos funkcija – pradeda kurti biografinius fotografijų ciklus: fotografija pasitelkiama inventorizacijai. Gvildenant savo tapatybės suvokimą, didelę reikšmę autoriui turėjo Vilnius. Klaidžiodamas miesto gatvėmis, autorius pradeda nežinomo–atrasto žaidimą. Fotodienoraštyje ieško istorijos pėdsakų, fiksuoja buvusias religinio kulto vietas – pristato miestą asmeniškai ir subjektyviai.

Kiek toliau paliktas juodas atspaudas su užrašu, kad fotografijų yra per daug ir šios autorius nusprendė nedaryti. Pasijuntu kaip kine, kai intrigai sukelti lemiamu momentu kelioms sekundėms stoja mirtina tyla, ekranas užtemsta. Žiūrovai akimirkai sustingsta ir galiausiai pasirodo netikėtas istorijos posūkis. Šitokia pauze menininkas įveda mus į visiškai kitokią nei iki šiol matyta kūrybą.

Artimas–svetimas. Paskutinį kūrybos etapą autorius pavadino „Nauja stadija“. Nors filmo titrai baigiasi, pasakojimas tęsiasi. Matome studijinę fotografiją, didelius formatus, nebelieka užrašų, pavadinimus pakeičia skaičiai. Užfiksuotos moters kūno dalys ir nuotraukos iš „XXX“ ciklo vaizduoja miegančią moterį, sukuria paslaptingumo jausmą, taip ir nepamatome jos veido, nežinome, kas ji yra ir koks jos santykis su autoriumi. Vėl kyla klausimas – kada žmogus savas, kada svetimas? Kai sužinome vardą ar kai atidengiamas kūnas?

Įdomus ir kiek rizikingas sprendimas kartu su retrospektyvine autoriaus paroda pristatyti jaunos menininkės Agnieszkos Rayss parodą „Kur yra kūnas“ / „Where The Body Is“, mano manymu, pasiteisino. Subtiliai atskirtos parodos kūriniai buvo įkvėpti paskutinio Hermanowicziaus kūrybos laikotarpio darbų ir tampa savotišku kritiniu dialogu. Hermanowicziaus skaičiais pažymėti pavadinimai kelia asociacijas su Agnieszkos Rayss nufotografuotais organais, laikomais konteineriuose ar stiklainiuose, pažymėtais numeriais. Dviejų parodų santykio apibūdinimui galima priskirti ir subjekto–objekto žaidimą, skirtingų moters kūno įvaizdžių stebėjimą fotografijoje. Jaunyste ir gyvybe alsuojančios moters kūno dalys už sienos virsta stiklainiuose užkonservuotais abjektais, kūno dalių muliažais.

Nors M. Hermanowicziaus stilius keičiasi nuo dokumentinės, fotožurnalistinės, konceptualios iki studijinės fotografijos, visuma vientisa, o kartu įvairovė netampa darbų mišraine ar perkrautu XVII–XVIII amžiaus dailės salonu, kas neretai pasitaiko retrospektyvinėse parodose. Ir vis dėlto kam galėtų būti naudojama fotografija? Fiksavimui, stebėjimui, tyrinėjimui, inventorizavimui... Vis dėlto ši veikla yra apie žmogų ir jo prisiminimus. „Aš duodu jums savo fotografiją, kad jūs manęs neužmirštumėte“, – tokį atsakymą mums pateikia berniukas iš fotografijos.

Paroda veikia iki gegužės 5 d.

„Prospekto galerija“ (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.