Gintaro Palemono Janonio paveikslų „istorijos“ visada prašosi papasakojamos, nes autoriaus kūriniai yra kupini semantinio ir plastinio intensyvumo. Drauge su gerai atpažįstama paties menininko vidine jausena juose persipina kelios europietiškos kultūros tradicijos, pradedant antikos paveldu ir pabaigiant kontempliatyvia sezaniškos formos ir matisiškos spalvinės įtaigos interpretacija.
Tačiau šios tradicijos Janonio kūryboje netampa formalia jų kartote – jas visada persmelkia ekspresyviai išreiškiamas subjektyvus pradas. Paveikslų „istorijos“ nėra tiesmukai deklaruojamos – jos egzistuoja kaip užuominos, nutylėjimai ar slėpiningo interjero bei peizažo fragmentai. Būtent juose fizinė drobės realybė – potėpio tankis, spalvų skaistumas – virsta erdve, kurioje nutylėjimai kalba garsiau už atvirus siužetus. Akademinį tapytojo išsilavinimą papildanti sienų tapybos restauravimo patirtis, stažuotė renesanso laikus menančioje Florencijoje Janonio drobes paverčia monumentaliais, metafizinius horizontus siekiančiais kūriniais. Nors darbų motyvai iš pažiūros yra palyginti paprasti ir atpažįstami, menininkas juos transformuoja į subendrintas, detales ignoruojančias formas. Jo kūryboje dažni architektūros objektai, nuogos moterys, mitologines būtybes primenančios figūros ar jų fragmentai, dekoratyvios vazos su ryškiais, į viršų besistiebiančiais augalais. Tačiau kompozicinę struktūrą formuoja ne tik šie motyvai, bet ir išskirtinė, įsimenanti kolorito traktuotė. Spalva Janonio paveiksluose yra visiškai išlaisvinta nuo prievolės žymėti tikruosius daiktų ir erdvės požymius – ji transformuota į autonomišką emocinę, o drauge – simbolinę kūrinių raišką. Emocinį spalvos poveikį stiprina ir pati spalvos „materija“ – vietomis pasirodantis pastozinis potėpis, atveriantis kelis dažų sluoksnius. Menininko drobėse spalva nevirsta plokščia dėme; ji virpa, pulsuoja ir kuria optinį gylį, provokuodama pajusti ne tik spalvos toną, bet ir jos svorį, kuris suteikia drobėms papildomo monumentalaus stabilumo. Ryškių, grynų spalvų naudojimas ir platūs geltonos spalvos plotai kuria itin saulėtų, skaisčių vaizdinių įspūdį.
Tai ne tik suponuoja pozityvią Janonio paveikslų nuotaiką, bet byloja ir apie j Janonio koloristinę drąsą bei gebėjimą suvaldyti pamatinių, pirminių spalvų bei jų kontrastų energiją, įtraukiančią žiūrovus į paveikslų istorijas dar ir fragmentišku komponavimu, iš pažiūros lyg ir nestabiliais, judesyje vaizduojamais figūrų rakursais. Pats parodos autorius teigia mėgstantis atsisakyti paveiksluose bet kokių įžangų ir siekiantis žiūrovą išsyk panardinti į pačią paveikslo vizijos tirštumą. Aktyviai parodose nuo 1986 metų dalyvaujantis ir solidų personalinių ekspozicijų bagažą sukaupęs menininkas „Nepapasakotomis istorijomis“ dar kartą patvirtina savo stiliaus pastovumą bei tapybinę brandą.
Todėl šios istorijos, kurias sau turi pasipasakoti kviečiamas pats žiūrovas yra neabejotinai puikus pretekstas reikšmingam Šiaulių kultūros įvykiui – naujos „Suncity Hotel“ galerijos atidarymui. Paroda galerijoje veiks iki rugpjūčio mėnesio pabaigos.