Paryžiaus dienoraščiai. II dalis

Pagaliau MAD (Musée des Arts Décoratifs) – Paryžiaus dekoratyvinės dailės muziejus. Parodoje „Art Deco šimtas metų – 1925–2025“ buvo visiška kimšalynė, blogiau nei Sargento parodoje Orsay. Ten nors erdvės didesnės. Čia – nedidukės patalpėlės, žiūrovai vienas kitam trukdo: tai reikia apeiti paaukštinimą, kur užkelti baldai, tai širmą ar dar ką nors, o prasilenkti tik siauras tarpelis.

Buvo įdomu stebėti, kaip ekskursijų vadovai ir žiūrovai taria Cartier pavardę. Cartier meno kūrinių rodyta apie šimtą penkiasdešimt (1925 metų parodoje), jie buvo kuriami du dešimtmečius. Ši kompanija viena pirmųjų pradėjo naudoti geometrinius pavidalus juvelyrikoje.

Aišku, buvo naudinga pakartoti albumines pamokas, pamatyti natūroje. Be to, interjeriniai dalykai – Kolekcionieriaus namo salonas, Prancūzijos ambasados dalis ir t.t. Įdomu, kad Jakovo Lipšico kubistinė skulptūrėlė eksponuota netoli Kolekcionieriaus namo salono.

Džiugu, kad pasisekė su visu meno pasauliu atšvęsti tokias dideles šventes: 1924 m. buvo siurrealizmo šimtmečio jubiliejus, 1925 m. – art deco gimimo šimtmetis. Laikoma, kad stilius gimė 2-ajame dešimtmetyje, bet 1925 m. jis buvo įvardintas. Vizualinė art deco gramatika, retos medžiagos: ryklio oda ir natūralus lakas, raudonmedis... Formų geometrizacijos mėginimai buvo sujungti su kubizmo, fovizmo pasiekimais. XX a. 2-ojo dešimtmečio menas buvo kaip art nouveau stiliaus paneigimas, bet savotiškai praturtintas modernizmo elementais: Sergejaus Diagilevo Rusų baleto sezonų ir vokiečių Werkbundo, įvairių modernaus meno srovių. Tai itin polimorfinis stilius su didžiule stilistinių balsų įvairove.

MAD pirmtakas Union Central des Arts Décoratifs tuomet įsigijo daugelį vertingų kūrinių iš 1925 m. parodos. Istorinė 1966 m. ekspozicija „Les annees 1925“ įtvirtino terminą art deco, švęsdama, minėdama 1925 m. parodos surengimo faktą ir savo muziejaus įsteigimo 15 metų jubiliejų.

Pirmame MAD aukšte nustebino legendinio traukinio „Orient Express“ atkūrimo projektas. Žmonės, kurie negauna bilieto į art deco parodą ir nusiperka jį vėlesniam laikui, pasitenkina nors puikia nemokama ekspozicija pirmame aukšte ir išeina nenusivylę.

***

Louis Vuitton fonde žiūrėjau Gerhardo Richterio darbus. Mažiausiai norėjau jo didžiosios parodos, nes esu mačiusi bent dvi išsamias parodas: Londone, „Tate Modern“, ir Vokietijoje. Norėjosi, atrasti ką nors naujo, kaip prieš dvejus matyta Tomo Wesselmanno paroda „Pop for Ever“, kur buvo eksponuojama apie 150 jo kūrinių ir bent 70 sukurtų dar 35-ių kitų poparto dailininkų. Važiavau iš smalsumo, nes antrą dešimtmetį pradėjęs Vuittono fondas rengia tokio dydžio ir kokybės personalines dailininkų parodas, kad kartą pamatęs subetonuoji žinias į neišardomą žinių bei meninių išgyvenimų bloką. Tokia buvo Marko Rothko, kurio kūrybą, rodos, ir neblogai žinai, bet tik fragmentiškai, paroda. Wesselmanno kūryba iki tol man atrodė lyg laisvalaikis, žaidimas, pramoga, vyšnia ant meno torto. Pasirodo, klydau. Gera, kai gali radikaliai pakeisti išmanymą, supratimą, tuomet keiti ir kalbėjimo, mąstymo apie menus trajektorijas. Koks tas popartinis „gliancas“, na, gerai, popartinis blizgesys, koks atlikimo rafinuotumas ir kokia, pasirodo, gali būti paveiki kokybiška ir prabangi plastmasė, jos atspalvis ir siluetas. Ir ji veikia! Ne veltui būnant Paryžiuje traukia į Vuittono fondą, įsikūrusį atokiau nuo centro, žalumoje skęstančioje Mahatmos Gandhi aveniu.

Dar kartą pasikartojau Gerhardo Richterio gyvenimo ir kūrybos chronologiją. Ekspozicijoje dar daugiau nei visada išryškintų asmeninio gyvenimo faktų – giminės, žmonos, vaikai. Jo artimųjų istorijos paliečia mus, kaip ir kiekvieno vokiečio: šeimų narių prievartinis išsiskyrimas ir tragedijos po Antrojo pasaulinio karo, Vokietijos pralaimėjimas, kaltės jausmas. Ne dramos, o tragedijos. Dailininko vaikystės nuotrauka su seserėčia, kuri, anot nacių, neturėjo teisės gyventi ir buvo nužudyta 1944 m. dėl psichinio neįgalumo. Mylimas dėdė, besišypsantis Vermachto karininkas, žuvęs karo pradžioje. Tėvas it klounas, nes atsidūrė rytinėje Vokietijos dalyje ir reikėjo išgyventi... Iš pradžių tos asmeninio gyvenimo peripetijos lyg ir erzina, bet patiki, kad to reikia. Dar reikia, vis reikia... Stebiu, kaip vienas brangiausių pasaulio dailininkų padarė karjerą ir laiku pabėgo iš Rytų Vokietijos.

Daug salių, didžiuliai formatai, stiklai, veidrodžiai, geometrija ir laisvas potėpis – tiksliau sakant, brūžis ilgesne nei metro lenta per drobės paviršių... Tapytojo išbandyta viskas ir parodoje tai parodyta: pradedant nuo dienoraštinių tiksliai datuotų piešinių iki darbų viešosiose erdvėse – Reichstage, Amerikos bankuose ir t.t.

***

Grand Palais kiekvieną penktadienį dirba iki 22 valandos. Milžiniškas pastatas lyg paminklas 1900 m. pasaulinei Paryžiaus parodai atminti traukia savo restauruotais interjerais ir didžiulėmis parodomis. Dvi parodos viename pastato gale, kitos dvi – kitame. Apeiti pastatą – oho, kokie atstumai.

Pirmiausia norėjosi pažiūrėti įžymiosios Evos Jospin parodą „Grottesco“. Didžiuma kūrinių sukurti rezidencijose. Grotos iš kartono, ypatingo preciziškumo ir mistikos, kompozicinės išmonės kupini maketai, trimačiai objektai. Salės gilumoje vainikuojanti kompozicija – uolėtos sienos didžiulė dekoracija „Panorama“ (480 x 900 x 450 cm), sukurta Villa Medicis rezidencijoje (2016). Tai Luvrui skirtas kūrinys, primenantis XVIII a. plitusius išlenktos konfigūracijos teatrus, kino pirmtakus, kur galėdavai patirti judėjimą visais 360 laipsnių. Monumentaliame ir mistiškame panoraminiame miške kiekvienas gali patirti savąją kelionę.

Parodoje buvo didžiulė meno formų įvairovė: didžiaformačiai piešiniai, išsiuvinėti sienos reljefai iš Palazzo Colonna Romoje, sekretai ir t.t. Ekspozicijos centre – „Duomo“, tiksliau, koplyčia, į kurią gali įeiti. Buvimas viduje leidžia patirti nuostabą, užgniaužiančią kalbą, sukeliančią visiškai kitokias emocijas, nei juntamas įdėmiai stebint ir apžiūrinėjant maketus iš šalies. Dailininkė neseniai eksponavo kūrinius Taivano bienalėje, „Fortuny“ muziejuje Venecijoje (tikrai nuostabi vieta jos kūriniams), Versalio „Oranžerijoje“ ir Avinjone, Popiežių rūmuose.

Jos grotos, daugiau ar mažiau skleidžiančios apleistumo iliuziją, vis dėlto pasižymi ypatingu gyvybingumu, organinėms formoms būdingu vitališkumu. Maketai atlikti itin preciziškai, juvelyriškai, kad ir kokio būtų dydžio. Bet „Duomo“ leidžia spėti, kad menininkei išgarsėjus jos kūrinius realizuoja gausi komanda. Dalis kūrinių dar priklauso autorei, taip pat – Maison Ruinart kolekcijai, „Galleria Continua“, kai kurie yra ir Evos Jospin, ir „Galleria Continua“ nuosavybė. Anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio į tokį meno kūrinių statusą.

Visos tos grotos, arkos, koplyčios, akmenuotos uolėtos sienos, šaltiniai, laiptai, belvederiai, kenotafai ir kitokie kapričio, atkeliavę iš XVIII a. tradicijos, bei gamtos ir meno kaprizai iš kartono palieka neišdildomą meninį įspūdį ir sukelia saldokai karstelėjusią nostalgiją.

Evos Jospin meninis archipelagas sukelia individualius išgyvenimus, o menininkės Claire Tabouret paroda Grand Palais susijusi su Prancūzijos valstybės kultūra, visuomeniniu ir pilietiniu kiekvieno prancūzo interesu. Tai Paryžiaus Dievo Motinos katedros atstatymo grupės paskelbto konkurso laimėtojos paroda. Ji sukūrė natūralaus dydžio šešių vitražinių langų projektus pietinei Dievo Motinos katedros navai. Vitražus įgyvendins su Atelier Simon-Marq. Ekspozicijai buvo sukurtos dirbtuvės, tvyro darbingumo ir kūrybingumo atmosfera: stenduose, po stiklu, guli paruošiamieji eskizai, stiklo pavyzdžiai. Komisijos nurodymu spalviniai deriniai turėjo būti harmoningi, kad nekonkuruotų su Eugène’o Viollet-le-Duco vitražiniais langais, skleidžiančiais balsvą šviesą. Tabouret naudoja monotipijos techniką, kad jos darbai labiau susilietų su XIX a. kūriniais, taip pat ji tapė rašalu ant organinio stiklo.

Ekspozicijoje šeši vitražiniai langai. Prieš kiekvieną vitražą galima pasėdėti ant suoliuko, pamedituoti, čia iš vienos pusės – Šventraščio sakinys ar pora sakinių anglų kalba, iš kitos – prancūziškai. Pirmas skirtas šv. Juozapui, antras – šv. Klotildai, trečias – šv. Vincentui Pauliečiui, ketvirtas – šv. Genovaitei, penktas – šv. Dionizui ir paskutinis – šv. Paului Tchen. Šeštasis yra kinas, vos 20 metų katalikiško tikėjimo kankinys, provincijoje nukirsdintas 1861 m. su kitais katalikais. 1908 m. popiežiaus buvo paskelbtas palaimintuoju ir jo palaikai perketi į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, ilsisi koplyčioje. Parodoje mačiau jauną kunigą su sutana – neatsimenu, kada Paryžiuje viešoje vietoje tai būčiau mačiusi. Tai irgi didžiulės drąsos aktas.

***

Taip pat vykau į Bastilijos teatrą pažiūrėti Richardo Wagnerio „Zygfrydo“ premjeros. Pirmą kartą atidžiai skaitydama subtitrus, o paskui ir programą, prisiminiau, kad libretą parašė irgi Wagneris. Atpažinau savo mėgstamą brolių Grimmų pasaką apie baimės nežinojimą, nepažinimą. Kai 1876 m. buvo atliekamas „Nybelungų žiedas“, tai buvo antroji diena, trys veiksmai, penkios valandos. Šįkart 5 val. 20 min. Dirigentas Pablo Heras-Casado, režisierius Calixto Bieito, dekoracijos Rebeccos Ringst, kostiumai – Ingo Krüglerio, video autorė Sarah Derendinger. Fantastiškai paprastos dekoracijos: šaknimis į viršų pakabinti galingi lapuočiai sukūrė paslaptingą pasaulių atmosferą. Miškas dingo tik trečiame veiksme. Medžiai grėsmingai kilnojosi žemyn aukštyn, o videodarbu buvo kuriama paslaptinga nuotaika. Kartais net buvo baugu, dekoracijos atliepė sunkiasvorę muziką. Trečiame veiksme, Brunhildos žadinimo scenose, išradingai pasinaudota performanso priemonėmis. Krüglerio sukurti kostiumai – beformiai, masyvūs ir naikinantys įprastus žmogaus kūno formų siluetus, proporcijas – pasitarnavo Tamaros Wilson labui. Fantastiškas tenoras Andreas Schageris: vien išbūti, vaidinti scenoje tiek laiko jau yra iššūkis, o čia dainuoti... Choreografas nepaminėtas, matyt, tai režisieriaus išmonė, bet įsimintini buvo paukštės, šmėklų, žmogystų judesiai: vėl su „pakeistomis“ žmonių figūrų proporcijomis, su pantomimos elementais.

***

Visų matytų Paryžiaus rezidencijos parodų neaptarsi. Jų buvo keliasdešimt. Kai kurias pasilaikau ateičiai, apmąstymams... Ilgainiui lankantis parodose matosi šiokie tokie dėsningumai. Grand Palais orientuojasi į svarbias asmenybes ir didžiules apžvalgines parodas, o kitoje kelio pusėje Petite Palais jau ne pirmi metai daugiau mažiau vykdo populistinę politiką: stengiamasi pritraukti kuo daugiau žmonių, laikomasi įvairovės principo. Aš ne prieš, bet yra nemažai dirbtinumo, giriamas bet koks šiuolaikiškumas. O dar visa tai atsiskleidžia tikrai nekorektiškuose – ne, ne politine, bet menine, kultūros prasme – komentaruose. Silpno šiuolaikinio realistinės krypties dailininko kūrybos paralelių ieškojimas su Velasquezu, prerafaelitais ir kitais meno istorijos didžiaisiais tikrai kenkia bendram meno, kultūros reikalui.

Autorės rezidenciją Paryžiuje finansavo Lietuvos kultūros taryba