Ne, jūsų vaikas taip nepadarytų

„Čia tokius vaikai padaro ir parneša namo“, – nugirdau parodoje šnekučiuojančius žmones. Kaip minimalistinio meno – ne vien istorine amerikietiškąja, bet platesne, prieigos ir raiškos prasme – gerbėjas, o magistro studijų laikais dar ir šioks toks tyrėjas, tą ištarą priėmiau gana asmeniškai. Kartu ji suveikė ir kaip paskata persvarstyti savo mąstymo prielaidas ir profesines tarsi-savaime-suprantamybes, taigi esu dėkingas.

Inesos Brašiškės ir Miglės Survilaitės kuruota paroda „Pievos ir akys“ pristato dviejų tos pačios kartos, bet gyvenusių ir kūrusių skirtingose sociopolitinėse tikrovėse menininkių kūrinius, turinčius artimų formalių ir idėjinių sąsajų. Nedidelėje pritemdytoje MO muziejaus salėje eksponuojami keli paryžietės menininkės videokūriniai bei keliolika Vilniuje ir Briedžiūnų kaime kūrusios tapytojos paveikslų, taip pat abiejų kūrėjų pusiau dienoraštiniai užrašai, eskizai, piešiniai ant popieriaus.

Galima sakyti, kad ir Lowder, ir Zimblytės kūryba yra abstrakti, tačiau skirtingais abstraktumo lygmenimis. Pirmosios videodarbuose aiškios realių objektų (gėlių, pievų, gatvės šiukšlių) tikrovės reprezentacijos, perredaguotos pasitelkiant montažą – sumaišant laikinę vaizdų seką ar pačius vaizdus (vaizdo įrašų kadrus) it staklėmis „audžiant“, supinant vieną su kitu. Zimblytės kūriniai yra abstrakcijos per se: paviršiaus, erdviškumo, spalvų, medžiagų sąveikos ir santykiai, šių kategorijų kilstelėjimas iki filosofinio lygmens. Abiem kūrėjoms labai svarbus žiūrovas, abi jos kurdamos galvojo apie juslinę kūrinio percepciją.

Rodos, mačiau jau nemažai Zimblytės kūrinių ir parodų, o gal ir esu šiek tiek šališkas, tačiau menininkės kone beribiai ir belaikiai darbai vis dar stulbina. Vis labiau. Paveikslų poveikį sunku, net paradoksalu įžodinti. Man Zimblytės kūriniai yra apie tas ištįsusias akimirkas, kai akys atmerktos, bet nebando nieko matyti; apie prisilietimus, nors esi vienas. Autorės kūriniai – kaip tas siauras ir todėl svarbiausias smėlio laikrodžio tarpas. Zimblytės darbai – tarsi nufotografuotas vėjas ir saujoje atsargiai nešamas rūkas. Grįžimas namo. Šviesõs – fundamentalaus vizualiųjų menų kūrinių sąrangos dėmens – kvėpavimas ir tylai suteiktas veidas. Svarbiausia – didžioji dalis autorės darbų sukurti sovietmečiu, kada abstrakčioji kūryba mūsų meniniame gyvenime buvo gerokai marginalizuojama. Taip pat menininkės kūriniai yra ant dažnai monochrominių įrėmintų drobių prikaltos, priklijuotos, prikniedytos, prisiūtos į šiukšles panašios tekstilės, kartono, odos ar kitų medžiagų dažytos atplaišos. Tarsi „nieko“ nevaizduojantys, nepasakojantys, nerodantys paveikslai.

„Pievose ir akyse“ eksponuoti Rose Lowder videokūriniai suveikė kaip Zimblytės darbų išvirkščioji pusė. „Quidproquo“ (1992) ir „Bouquets 1–10“ (1995) atvejais menininkė filmavo tai, kas apčiuopiama, – pievas ir gėles, šiukšles gatvėje, spalvotus turgaus prekystalius, į mažas ir ramias vasaros jūros bangas nuvirstančius buriuotojus. Bet sakyčiau, kad autorė žiūrovo dėmesį labiau kreipia į tai, kaip, o ne kas transliuojama ekranuose. Dalis juostos kadrų iškirpti, peršoka, maišosi, bet ne tiek, kad būtų prarastas ar visai nebeatpažįstamas vizualinis pasakojimas. Vaizdas ekrane vietomis trūkčioja arba jį keičia šviesos žybsniai, vietomis, tarsi antrojo pasakotojo balsas, įpinami trumpi, visai kitką rodančios filmuotos medžiagos kadrai, o kūrinys „Couleurs mécaniques (1979)“ – visiškas abstrakcijos grynuolis. Tarsi kokia technologijų mikrochirurgė, Lowder vienu metu išpreparuoja ir vaizdo kameros ar įrašą transliuojančio ekrano veikimo, ir žmogaus akies optinio suvokimo principus.

Minčių skaityti nemoku, o spėlioti kitiems primetant savo neaiškią intuiciją nėra geras pavyzdys, tačiau, mano spėjimu, Zimblytės tyla ir „nieko“ nevaizdavimas ar Lowder gana monotoniški, it kokių „sugedusių juostų“ ekranai buvo kaip tik tai, kas teksto pradžioje minėtiems parodos lankytojams pasirodė primityvu, pernelyg paprasta, vaikiška ir stokojo to, ko iš meno paprastai reikalaujama ar bent tikimasi – grožio. Šių žmonių vienas pagrindinių menui adresuojamų kaltinimų yra tariamai nemeniškumą indikuojantis raiškos ar idėjos supaprastinimas, tariamas subanalinimas naudojant „nemeniškas“ medžiagas, „nemeniškus“ vizualinius motyvus, svarstant klausimus, kurie yra „už meno“. Turbūt garsiausias Lietuvoje tokių kaltinimų sulaukęs precedentas – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ (2009), kuriai skulptorius panaudojo surūdijusius (ir gal todėl apšauktus negražiais) dujotiekio vamzdžius. Keista, nes tarp menininkų kaltinimai tokio pobūdžio menui neretai tarsi priešingi pastraipos pradžioje minėtiems – iš pažiūros pernelyg „paprasti“ kūriniai dažnai kritikuojami dėl perteklinio intelektualizmo, vien patį autorių tedominančio užaštrinto konceptualumo.

Ne, net jei Zimblytės ar Lowder kūriniai pasirodė primityvūs, jūsų vaikas taip nepadarytų. Retrospektyviai žvelgiant, šių menininkių kūriniai labai savalaikiai, natūraliai įsiliejantys į savojo laikmečio meno (ne tik vizualiojo) tendencijas, beveik galima sakyti, kad dar ir prisidėję prie tų tendencijų formavimo ir to, kaip jas matome iš dabarties perspektyvos. Kad ir kokia kartais žavi vaikų „namo parnešta“ kūryba, įprastai ji, kitaip nei Lowder ir Zimblytės atvejais, gimsta iš atsitiktinumo, be sąmoningų pretenzijų ir ilgamečių pastangų turėti savo balsą bendroje meno panoramoje.

Paroda veikia iki gegužės 3 d.

MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)