Kuriantis pavojingos zonos grožį

Apsilankiusi VDA erdvėse, nuo rašymo apie Adomo Jacovskio parodą (kuratorius Karolis Gužas) ir bėgau, ir mintyse vis sugrįždavau. Pamačius tokią jo drobių gausą, išgyvenus jų patirtį, negalima negrįžti. Primerktų akių žvilgsniai, užmerktos akys, ovalios galvos, tiesios nosys, ritualiniai rankų judesiai, tas figūros ir su ja kontrastuojančio fono jautrumas. Prieš eidama į parodą kiek abejojau, ar neteks patirti stagnacijos – juk nuo pastarojo viešo rodymo praėjo 18 metų. Ar neteks nusivilti? Bet kažkur internetuose akies krašteliu pamačiau drobę „Fudzijamos papėdėje“ (2025–2026) ir su palengvėjimu supratau, kad eiti galima. Tai buvo naujas ryškiai mėlynas fonas, apgobęs sulysusį veidą ir rankas. Fonas, besiveržiantis į artimesnį planą nei pati galva, kone ją žalojantis. Arba deginanti „Siesta“ (2020), atsitikusi šalia įkaitusios sienos. Arba raudona „Van Gogho batų“ (2025–2026) žemė, išklota kaip sodrus pagrindas susigūžusiai figūrai pasodinti. Fonas vis labiau panašėja į įtemptą membraną, kuri niekada neplyšta, nors drobė įtempta iki pat formato pakraščių.

„Užsisėdėjau žiūrėdamas, kaip medis auga“ (A.J.). Tapyba kaip poezija. Figūros kaip ženklai. Potėpių terpė kaip tinklas detalėms išgaudyti ir neprileisti iki rodomo vaizdo. Pasak mūsų herojaus, „tą patį tapau, nes taip norisi“, „ne turinio problemas sprendžiu, o tapau“, „galvoju apie tapybą“. Tai citatos iš televizijos bei radijo laidų ir interviu. „Pavykę darbai“, „nesižiūri“ arba „daug abejonių, svarstymo, per daug galvoju“. Tų darbų nėra itin daug, jie saikingi, nes kurti tyloje, lėtai įsižiūrint, kartais ir pertapant, darant dešimtmečio pertraukas ir vėl sugrįžtant. Todėl yra keli sluoksniai, kartais ir daug sluoksnių, ypač iš atminties tapant žmogaus kūną, kai ranka juda jautriai ieškodama tikslaus potėpio ir palikdama po savęs brūkšnių piešinius, kurie užbaigia vaizdinius. Nors gali pasirodyti, kad jie niekada nesibaigia arba tiesiog yra ne kūniškos būtybės, o dvasinio gyvenimo ženklai.

Paties menininko pasisakymai paprasti ir pasikartojantys, bet jie labai svarbūs ir dažnai nenuspėjami. Jo parodos sulaukia gausių komentarų socialinėje erdvėje: žiūrovai ir liudininkai dalinasi įžvalgomis ar nuogirdomis, nes paveikslai paprastos asketiškos formos, bet sunkiai apčiuopiamo, mitologizuoto turinio. „Jis turi pavojingos zonos grožio pojūtį“, – yra apie jį sakęs šviesaus atminimo Rimas Tuminas, manau, taikydamas visai Jacovskio kūrybai – tiek tapybai, tiek scenografijai. „Pavojinga zona“ – matyt, tik bendrininkams žinoma pakraščio erdvė, kuri nutinka tik žinantiems jos formulę. Ši frazė smigteli savo taiklumu, nors nėra vienintelė teisinga – visos ištarmės atspindi vieną ar kitą maestro darbų charakterio bruožą ir sulieja į vienį abi veiklos sritis, kurios konkuruoja tarpusavyje Jacovskio biografijoje. Taikomojo pobūdžio scenovaizdžių ir poetinės tapybos sambūvis kaip „mano gyvenimo klaida“.

Kitas klausimas – kur link rutuliojasi paveikslų kalba? Iš pirmo žvilgsnio beveik nebeliko atvirai žydiškų vaizdinių, tapyba atsiveria pasaulietiškam turiniui, o jis nėra lengvesnis, nes jame daug egzistencinės melancholijos, neribojamo ilgesio, kurio nevadinčiau kančia. Tai gyvenimo būdo, mąstymo, vidinės žmogaus sąrangos klausimas. „Sensacingas“, todėl abejotinas būtų ir teiginys, kad Jacovskis nuolat tapo autoportretus, todėl visose drobėse – tas pats personažas, jis pats. Vargu ar artimų bruožų turinčios galvos abstrakčiame fone galėtų būti tokia narcisistinė autorefleksija. Jacovskis kalba (tapo) apie tapymą ir galvojimą, kaip tai atlikti.

Bet grįžkime prie kaitos klausimo. Man regis, pastaraisiais metais itin paryškėjo kontrastas tarp figūros tapymo neslepiant proceso, jį tyčia paryškinant, ir dažais ištisai dengiamo spalvinio fono, kuris procesą maskuoja. Tampa akivaizdžios ir pabrėžtos figūrų apimtys, sustiprėja skulptūriškumo pojūtis. Nebijoma ir kartais stipriai aitraus dekoratyvumo, kuris pamalonina akis ir sielą. Ar galima būtų sakyti, kad kartais atrodo labai puošnu? Turint omenyje tą specifinį, vos manieringą Adomo Jacovskio gražumą, kai džiaugsmas jį matyti kartu išperka tokio hedonizmo „kaltę“. Tai rašydama neabejoju, kad skamba šventvagiškai.

Kažkuriame dailininko interviu prasprūdo žinia, kad autorius jau žino būsimus savo tapybos pokyčius, kad išvysime kažką nauja. Taigi, bus šios istorijos ir šio pasakojimo tęsinys, nes darbai teatre baigti (o gal vis dėlto ne?), o tapymas maga kaip sudėtingas, sunkus, bet nenumaldomai viliojantis darbas. Jo rezultatai menininko dažnai netenkina, tačiau ne visada. Tiksliau tariant, rezultatai neatitinka susikurtos vizijos, kaip turėtų būti. Tai individualizuotos veiklos privalumai – regis, pats valdai visas priemones ir kartu negali nuspėti, kas išeis. Kolektyviniame teatre atsakomybės pasidalinamos. O abiejų sričių atvejais laimi žiūrovas – jam lieka susitikimo su Adomu Jacovskiu džiaugsmas.

Paroda veikia iki gegužės 23 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)