Žvilgsnis pro periskopą

Įprastai atėjusi į parodą pirmiausia dėmesį atkreipiu į ekspozicijos erdvės visumą – kokį įspūdį sudaro meno kūrinių ir galerijos plokštumų derinys. Tačiau darganotą dieną užsukusi į Pamėnkalnio galeriją šį pirmąjį žingsnį praleidau. Šįkart kontrastai galerijos erdvėje buvo subtilesni, kviečiantys ne susidaryti bendrą vaizdą, o susipažinti su kiekvienu Ugnės Žilytės parodos „Treji metai periskope“ kūriniu iš arčiau.

Iš eilės prieidama prie estampų, daugiausia sukurtų giliaspaude technika, iškart stengiausi apsvarstyti ir išsiaiškinti prieigą, kuria pasinaudojusi galėčiau apžvelgti parodą savo tekste. Atsakymą netikėtai radau tinklalapyje „Bernardinai.lt“ perskaičiusi Tado Žvirinskio apžvalgą. Autorius straipsnio pradžioje užsiminė, kad liko neaišku, kodėl parodos pavadinime rašoma ne „pro periskopą“, o „periskope“, pridurdamas, jog „tai nėra itin svarbu“. Perskaičiusi šiuos žodžius, privalėjau pati sau atsakyti į šį svarbų klausimą.

Periskopu galima pasinaudoti kaip įrankiu, pasižiūrėti pro jį ir pamatyti momentinį prietaiso viduje esančių veidrodėlių atspindį, šviesos atsispindėjimo rezultatą. Tačiau būti periskope – nuolatinė stebėjimo būsena. Stebėti aplinką ir gebėti žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui tam tikru kampu (kaip ir periskope esantys veidrodėliai yra pakreipti tam tikru kampu) perduoti mintį, emociją, klausimą, garsą ar vaizdą. Būti tuo jungiančiu blyksniu periskopo viduje, perteikiančiu kasdienybėje nematomus ar rečiau pastebimus reiškinius bei detales. Taip sau pateisinau parodos pavadinimą, kuris nurodo, kad parodoje pristatomi per trejų metų laikotarpį Ugnės Žilytės sukurti darbai. Trijuose šios parodos kūriniuose labiausiai pajutau periskopo principą. Į juos ir susikoncentruosiu.

Pirmąkart pažvelgusi į keturis „Aklosios zonos“ atspaudus pastebėjau, kad jie šiek tiek iškilę iš sienos plokštumos. Atrodytų, kaip negrabiai atsiklijavę lapai. Tačiau per daug to nesureikšmindama bandžiau suprasti kūrinių ritmą. To paties motyvo atsikartojimai byloja apie keletą kartų ant keturių popieriaus lapų atspaustą klišę. Atspaudų dešinėje kaba netaisyklingo keturkampio formos metalo plokštė, tapusi veidrodiniu estampų atspindžiu. Klišę ir atspaudus skiria nematoma vertikalė, parodanti atvirkščias atvaizdo puses.

„Akloji zona“ įsmigo atmintyje, kai peržiūrėjau visus parodos kūrinius ir grįžau į pradžios tašką. Klišės forma primena perspektyvoje pavaizduotą kvadratą, kurio viena (artimesnė žiūrovo akiai) vertikali kraštinė ilgesnė. Kūriniai erdvėje skirtingai žaidžia su perspektyva, nes atspaudai iš sienos iškyla taip pat kuria nors viena kraštine, kartais prieštaraudami klišės perspektyvai arba judėdami ta pačia linkme. Erdvė ir kūrinio plokštuma „reguliuoja“ vaizdo perspektyvą, parodydamos galimus jo variantus.

Prie kūrinio „Darbo stalas I“ taip pat grįžau ne kartą. Prieš akis – įtraukianti juoda, kiek blizgi plokštuma, kuri prasisklaido tik apačioje, atskleisdama neryškias atspaudų nuotrupas. Ši ant galerijos sienų juoduojanti dėmė, kaip leidžia numanyti kūrinio pavadinimas, susidarė kūrybinio proceso metu, nuolat ruošiant klišes spaudai. Ši juoduma parodo visą atspaudų gausą ir grafikos meno specifiką – tiražavimą. Atidžiau žvelgiant į šią juodą visumą ar truputį keičiant žiūros kampą, galima įžvelgti ir į kartoną įsmigusius reljefus, kurie yra kūrinių užuominos, likusios kaip trumpi momentai atmintyje.

Juodumoje – balta properša, kurioje demonstruojami dažais išryškinti delnų linkiai. Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog itin kontrastingai šešėliuoti delnai. Tačiau žvelgdama į kūrinio visumą supratau, jog tai gali būti ir pačios Ugnės Žilytės plaštakos, išteptos betrinant dažus į klišės griovelius. Kūrinys tampa akivaizdžiu darbo proceso liudininku, jame netiesiogiai galima įžvelgti menininkę ir jos kūrinius, periskopu pamatyti koncentruotą darbo visumą.

„Skversvėjyje“ moterų grupelė, išlindusi iš grindyse esančio liuko, juda tarp kambarių durų link. Šiame atspaude suteikiamas simbolinis pavidalas nematerialiam kūnui, kuris kartais eidamas per kambarius geba užverti duris ar pakedenti užuolaidas, sukeldamas netikėtą išgąstį. Taip kūriniu / periskopu parodoma kita, nematoma, bet veikianti kasdienybės pusė.

Parodoje „Treji metai periskope“ galima prieiti prie skirtingų periskopų ar raktų skylučių, kurios kiekvienam žiūrovui atveria žvilgsnį į kitokią kasdienybės ar išgyvenimų išraišką. Ugnės Žilytės kūriniuose galima įžvelgti pelkėse tūnančias moterų figūras, (ne)matomus ryšius ir puses, menininkės atrastas per kūrybos procesą (ar buvimą periskope), trukusį trejus metus.

Paroda veikia iki balandžio 29 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)