Paryžiaus dienoraščiai. I dalis

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį visi menininkai, dailėtyrininkai leidosi į savo pirmas išsvajotas keliones po laisvąjį pasaulį, meno muziejus, parodas. 1994–2004 m. Vilniaus dailės akademijai vadovavęs tapytojas Arvydas Šaltenis, regis, nurungė visus svajoklius. Jis pradėjo aiškinti, kad Akademijai reikėtų įsigyti butą pačiame Paryžiaus centre, tarptautiniame menų miestelyje Cité internationale des arts, netoli rotušės ir Pompidou centro. Tas butukas – tai vieno kambario dirbtuvė su nedidele zona įprastam gyvenimui. Tuomet mūsiškiai menininkai, dėstytojai ir studentai galėsią vykti į rezidenciją ir derinti kūrybinę veiklą, muziejų ir parodų lankymą. Atrodė, kad svajoti galima, bet reikia turėti saiką. Už nugaros dauguma burbėjo, kad tai neprotinga ir neekonomiška, tuoj prisimindavo Lietuvos dailininkų sąjungos įsigytą jachtą ir jos „nebūtinumą“.

Antroji Arvydo Šaltenio svajonė buvo dar mažiau įtikinama: reikia įsigyti apgriuvusius sandėlius Nidoje, ten dėstytojai ir studentai galės ne tik vasaroti – visus metus Nidos meno kolonijoje vyks įdomūs renginiai, paskaitos, konferencijos ir t.t. Viskas tarnauja, o Šaltenio vizionieriškumas pasiteisino su kaupu.

***

Taigi, šįkart apie Paryžių, Cité internationale des arts. Atvažiavau ten kaip į namus, kur viskas gana gerai pažįstama. Jau oro uoste pasiėmusi žurnalą „Paris Vous Aime“ gavau priminimą, kad Paryžius švenčia art deco šimtmetį... Kaip tik man. Bet prieš dvejus metus irgi buvo „man“ – siurrealizmo 100-mečiui skirtos parodos Nacionaliniame Pompidou centre: didžioji ir tokia keista, pradedant nuo eksponatų iki instaliavimo, ekspozicija „Chaosmose“, kurią organizavo Jeano-Jacques’o Lebelio paramos fondas. Prisipažinsiu, tokiose institucijose kaip Pompidou centre išvysti nepavykusią parodą – itin retas dalykas. Nesiaiškinau, kodėl būtent taip atsitiko. Ji buvo mažiau lankomose erdvėse, tuštoka, tik vienas kitas lankytojas. Iš dalies ir gerai, nes didžiojoje siurrealizmo parodoje buvo sausakimša, žiūrovus stengtasi leisti seansais, atrodė, nėra kuo kvėpuoti.

O dabar nutariau pradėti nuo art deco ekspozicijos Paryžiaus architektūros muziejuje (Cité de l’Architecture et du Patrimoine), kurį anksčiau kažkodėl vis apeidavau. Pirmąkart apsilankiusi šiame fantastiškame muziejuje patyriau kultūrinį šoką. Priėjau iki šiuolaikinei architektūrai ir art deco skirtų muziejaus dalių, bet apstulbusi žiūrinėjau ir romanines, gotikines skulptūras, timpanus, reljefus, gigantiškus architektūros eksterjero fragmentus... Neįtikėtina. Toks, koks yra dabar, muziejus atidarytas bemaž prieš dvidešimt metų. Jame eksponuojama tai, kas buvo saugoma XIX a. gipsotekoje, kai jis buvo atidarytas 1882 metais. Didžiausias ir seniausias pasaulyje architektūros ir monumentaliosios dailės muziejus išgyveno keletą etapų. Tai, kad jis buvo įkurtas, – prancūzų architekto, viduramžių architektūrologo, teoretiko ir restauratoriaus Eugène’o Viollet-le-Duco (1814–1879) nuopelnas. 1937 m. jis buvo pradėjęs veikti Prancūzijos monumentų muziejaus vardu (Musée des Monuments Français).

Gigantiško muziejaus pirmas aukštas turbūt visai nešildomas, nes tai būtų neįmanoma. Sustirau, bet dar kartą įsitikinau, kad kai ką, ko mokė Institute, reikia užmiršti, pavyzdžiui, kad portreto žanras atsirado ankstyvajame Renesanse... Iš romaninių reljefų ir skulptūrų žiūrėjo veidai – psichologizuoti, įsimintinos fizionomikos, autentiški. Apstulbino vienas renesansinis antkapis: viršuje raitelis su šarvais, šriftais, herbais, heraldika, o apačioje – pusnuogis, su permesta audinio skiaute genitalijų zonoje, gulintis vyriškis. Jo plaukai jaunatviškai ir romantiškai susivėlę. Matydama tik apatinę antkapio dalį praloščiau bet kokias lažybas – netikėčiau, kad tai renesansinis antkapis.

Romaninės ir gotikinės architektūros archipelagas Prancūzijoje yra neaprėpiamas. Dėl puikios edukacinės medžiagos – planų, maketų, fotografijų, ikonografinių sistemų pristatymo, – rodės, apkeliavau visą Prancūziją, pradedant didžiaisiais Paryžiaus, Šartro, Strasbūro, Reimso ansambliais ir baigiant mažomis nedidelių miestelių bažnytėlėmis. Kai kas matyta gyvai, bet čia išgyvenau katarsį – nuo architektūros, monumentalaus meno ar jo muliažų. 2019 m. Prancūzijos korporacija „Dassault Systèmes“, kurianti programinę įrangą, skirtą 3D gaminiams projektuoti, modeliuoti, parengė edukacinę medžiagą, įdomią ne tik vaikams, bet užkabinančią ir profesionalą.

Architektūros muziejuje, muliažų galerijoje, kad lankytojo neužgožtų viduramžių ir klasikinio meno didybė bei masteliai, instaliuota šiuolaikinės menininkės Fabienne Verdier (g. 1962) personalinė paroda „Mute“, kurioje rodomi šios žymios prancūzų tapytojos 35 darbai, sukurti 1996–2024 metais. Ši personalinė paroda – dalis ciklo, kurio metu koncentruojamasi į modernią ir šiuolaikinę dailę (jo iniciatorius – žinomas prancūzų meno istorikas ir kuratorius Matthieu Poirier). Menininkės darbai spontaniško potėpio, o kulminacinėje salėje lyg hipnotizuojamai vibruojantys kūriniai dar ir atrodė fluorescenciniai, su kinetiniu kilimo viršun, sukimosi spirale efektu. Verdier yra pripažinta dėl monumentalaus potėpių užmojo, spontaniško kaligrafinio rafinuotumo, dinamikos, senosios kinų tapybos technologijų išmanymo. Ji pirmoji moteris ne iš Kinijos, apsigynusi magistro laipsnį prestižiniame Sičuano vaizduojamųjų menų institute, jos kūrybą taip pat vertina Honkongo ir kitų Azijos šalių meno žinovai. Jos monochrominiai kūriniai siejasi su lyrine abstrakcija, abstrakčiu ekspresionizmu, japonų avangardinio meno judėjimu Gutai ir jo atstovu Kazuo Shiraga, iš dalies su Jeanu Degottexu, Hansu Hartungu. Aš pasakyčiau, kad jos kūryba mane sudomino, bet tai ne mano menininkė.     

Dar šiame muziejuje yra unikali monumentaliosios tapybos ir vitražų galerija, kurią 1937 m. įkūrė tuometis muziejaus direktorius, viduramžių meno istorikas Paulis Deschampsas (1888–1974). Atrodo, edukaciniais tikslais užsakytos natūralaus dydžio freskų kopijos seniai peržengė edukacinį pobūdį, čia kvapą gniaužia specialiai suformuotos koplyčios, keli šimtai sienų tapybos pavyzdžių – ir tikrai nekyla mintis, kad tai kopijos. Tos per keletą dešimtmečių sukurtos koplyčių erdvės, tikri labirintai su laiptais ir kitomis interjero dalimis. Architektūriniu požiūriu tai gana sudėtingos ir įmantrios erdvės: žemi, kone galvą slegiantys skliautai, tarsi iš katakombų, nors čia XII–XVI a. architektūros pavyzdžiai. Teisingiau juos būtų vadinti meno kūriniais. Ačiū Dievui, jų ne tiek daug, kiek architektūros galerijoje, nes galva pradeda svaigti nuo mastelių, išmonės ir pagarbos senojo meno šedevrams.

Šioje be galo įdomioje sienų tapybos ir vitražų galerijoje taip pat įterpta paroda „Chromoskopija: žvilgsnis į spalvos lauko tapybą“ (kuratorius Matthieu Poirier), kur dekoratyvinės tapybos, muralų ir vitražų sandraugą dar papildo spalvos lauko tapyba ir jos kūriniai. Teoriškai atrodo, kad kūriniai iš nuolatinės ir laikinosios ekspozicijų vieni kitiems gali trukdyti, o šiuolaikinėms abstrakcijoms, kad ir kokios geros jos būtų, čia ne vieta. Bet... vyksta toks įstabus pokalbis, toks iškalbingas komplikuotų viduramžiškų formų ir, regis, lakoniškas spalvos, laiko ir potapybinių abstrakcijų dialogas. Atrinktos 23 etapinės abstrakcijos puikiai instaliuotos net ir sudėtingos konfigūracijos koplyčių aplinkoje, o tarp kūrinių autorių skamba tokie vardai, kaip Robertas Motherwellas, Samas Francis, Kennethas Nolandas, Julesas Olitski, Larry Poonsas, Frankas Stella, Adolphas Gottliebas, Helen Frankenthaler. Taip pat eksponuojami Morriso Louiso kūriniai iš privačių kolekcijų ir autorių dirbtuvių. Modernus radikalumas, tenkinimasis lakoniškumu ir viduramžių muralai. Veikia.

Antrą kartą apsilankiusi muziejuje dar išstudijavau šiuolaikinės architektūros skyrių, nuo industrijos revoliucijos iki mūsų dienų, ir art deco architektūros skyrelį, nediduką, bet gerai dalykiškai paruoštą. Užtenka magiškai skambančio art deco, ir į muziejų patraukė minios žmonių. Jeigu ne art deco, ir aš būčiau šį įstabų muziejų praleidusi. Apsilankiusi nuostabioje architektūros bibliotekoje pasižvalgiau, paieškojau lietuviškų knygų... Su platinimu pas mus prastai: pastebėjau vokiečių išleistą architektūrologės prof. Marijos Drėmaitės knygą, kelis kraštovaizdžiui skirtus leidinius, dar vieną kitą knygą. Kur mūsų knygos apie architektūrą?

***

Orsay muziejuje dar spėjau pamatyti britų oparto menininkės Bridget Riley (g. 1931) parodą. Nedidelėje, bet konceptualiai gerai realizuotoje parodoje, kurioje menininkės darbai sujungti su neoimpresionisto, talentingo, bet anksti mirusio George’o Seurato (1859–1891) kūryba, beveik nebuvo žmonių. Tai profesionalams įdomi paroda: apie tai, kaip ji studijavo, gilinosi į spalvinius aspektus, neoimpresionistinės technikos ir tapybos, akvarelės technologijas. 

Paolo Trubeckojaus skulptūrų parodoje taip pat nebuvo daug žmonių. Įdomi kosmopolito aristokrato biografija: nesantuokinis Rusijos diplomato Italijoje, aristokrato, ir amerikiečių pianistės, dainininkės vaikas. Daug laiko praleido Paryžiuje, bendravo su įžymiais to meto asmenimis, menininkais, juos portretavo. Rusijoje jis italas, Italijoje – rusas, o prancūzams – kaip ir itin savas, pažįstamas. Didelis animalistinės tematikos puoselėtojas, anais laikais retas gyvūnų teisių gynėjas, bet šios tematikos kūriniai pernelyg iliustratyvūs, anekdotiški. Ir vegetaras, kaip jo bičiulis Bernardas Shaw. Tik kai kurios jo tapybiškos skulptūros žavi, ypač portretai ir portretukai. Pagauta arba ne.

Užtat Orsay muziejuje Johno Singerio Sargento parodoje netekau pusės sveikatos. Nebuvo įmanoma nei perskaityti etiketės, nei pasižiūrėti į darbą, taip, kaip didžiojoje Manet ir Monet parodoje Niujorke arba van Gogho parodoje Londone. Pamišimas. Vos judantys pagyvenę prancūzai gėrisi paveikslais. Sargento paroda reikalinga plačiajai publikai. Nenuneigsi jo tapymo meistrystės, portretisto talento. Marinos, peizažai, buitiniai paveikslai nedaro didesnio įspūdžio, bet portretai... Milžiniško formato, geriausiuose kūriniuose realistiškai pagaviai ištapyti veidai ir spontaniškas, kone impresionistiškas potėpis. Žavu. Milžiniškas keturių vaikučių portretas: įdomu, kaip užsakovams pavyko priimti šį paveikslą kaip meno kūrinį, kai mažoji dukrytė su lėle priekyje, o kitos – tik stafažinės figūros. Tiek to.

Pusdienio reikalavo ir Liuksemburgo muziejuje vykusi Pierre’o Soulages’o paroda. Kai prikabinta taip tirštai ir tiek daug darbų, ankstyvoji kūryba atrodo vienodoka, jos galėjo būti ir mažiau. Po to atsiranda potėpio meistrystė, įvedamos papildomos spalvos – ruda, mėlyna. Žmonės labai atidžiai žiūrėjo abstrakcijas, klausėsi audiogidų. Nustebau, kad menininko gimtajame mieste Rodeze yra jo vardo muziejus, atidarytas 2008 m., toks surūdijusio metalo spalvos – sulažiškas. Pasirodo, tai „Corten“ plienas, kuris nesikeičia dėl atmosferos poveikio. Ir stovės amžius tiek pat surūdijęs. Buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo 98 dalyviai, ir laimėjo katalonai: RCR Arquitectes–Passelac & Roques Architects. O vietinėje romaninėje XI a. katedroje Sainte-Foy de Conques Abbey yra 104 nedideli minimalistiniai menininko vitražai. Dailininku gimtinėje tikėta ir pasitikėta, jei buvo duotas toks rimtas užsakymas, o būtent toje romaninėje katedroje jis suprato, kad nori būti dailininku. Su malonumu pasižiūrėjau virtualų filmuką „Outrenoire“. Edukaciniame filme išgirdau, kad dailininkui vaikystėje snaigės atrodė juodos. Buvo galima patirti Soulage’o juodo dažo tekstūrų, faktūrų įvairovę, kai kada net svorį. Buvo baisu, kai rodė vitražus, o katedra atrodė tarsi gilus milžiniškas šulinys, net kojomis stipriau įsispyriau, pasitikrinau, kad sėdžiu tvirtai, neįkrisiu.

Autorės rezidenciją Paryžiuje finansavo Lietuvos kultūros taryba