Šešetas tarp šimtų

Istorijų namuose veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) kartu su Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi (Mucem), esančiu Marselyje, surengta paroda, skirta 1900, 1935 ir 1937 metų Lietuvos prisistatymams Paryžiuje (koncepcijos autoriai ir kuratoriai Raphaëlis Bories ir dr. Miglė Lebednykaitė, bendrakuratorė Miglė Banytė). „Ant Paryžiaus parodų bangos“ sudomina didžiule archyvinės medžiagos ir muziejinių eksponatų gausa, o įvairialypiai etnografijos, istorijos, meno sąryšiai netikėtai atskleidžia tiek praeityje, tiek dabartyje aktualias politinės diplomatijos, šalies reprezentavimo, tautos ir asmens tapatybės traktuotes. Ekspoziciją intriguojančiai pagyvina šešių šiuolaikinių menininkų – Andriaus Ermino, Lauros Garbštienės, Mortos Jonynaitės, Žilvino Landzbergo, Linos Lapelytės ir Lauros Stasiulytės – kūriniai (šiuolaikinių meno kūrinių intarpų parodoje kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė). Šis šešetas tampa mano judėjimo po parodą atspirtimi ir apžvalgos orientyrais.

„Ant Paryžiaus parodų bangos“ ekspozicija prasideda nuo kanklių, kurios pristatomos kaip tautos balso metafora. Greta autentiškų instrumentų, XIX a. lietuvio, latvio ir esto vyrų kanklininkų fotografijų, 1942 m. guašu tapyto „Kanklininko“ (autorė Vladislava Sofija Stančikaitė-Abraitienė) matome Linos Lapelytės videokūrinį „Damos“ (2015–). Tai performanso, kuriame dalyvauja ansamblio „Lietuva“ kanklininkės Violeta, Nijolė, Danutė ir Judita, įrašas. Nufilmuoti ne įprastai kanklėmis skambinančių, o jų stygas metodiškai braukančių moterų sinchroniniai veiksmai provokuoja apmąstyti lietuvių folkloro stilizacijos poreikį, turint omeny 1940 m. įkurtą, sovietmečiu itin populiarų ir iki šiol egzistuojantį jungtinį tautinių instrumentų orkestro, šokių, choro kolektyvą. Kartu pagalvoju apie moterų, kurios vilki ne tautiniais kostiumais, o asmenine apranga, individualumą, apie disciplinuotą keistą ritualą, savotišką „moteriškų“ darbų imitavimą.

Apžiūrėdama „Ant Paryžiaus parodų bangos“ ekspozicijos pradžią, skirtą pirmajam lietuvių prisistatymui Pasaulinėje 1900 m. parodoje Paryžiuje, aptinku „Filmą apie nežinomą menininkę“, kurį 2009 m. sukūrė Laura Garbštienė. Menininkė, vilkėdama balta nuotakos suknele, apkeliauja Lietuvos šventvietes ir nuvyksta į Paryžių, menininkų modernistų traukos centrą. Tokia autoironiška piligrimystė, manau, simbolizuoja individualios moters tapatybės ir menininkės sėkmės paieškas, sekant pagoniškosios ir katalikiškosios, vietinės ir europinės kultūros tradicijomis. Greta Garbštienės kūrinio pristatomi istoriniai eksponatai tarsi paantrina šiuos „būti savimi ir žinomu moderniame pasaulyje“ ieškojimus. Įsiminė XIX a. prancūzų fotografo Jacques’o-Philippe’o Potteau Nacionaliniam gamtos istorijos muziejui Paryžiuje kurta standartizuotų portretų serija „rasiniams tipams“ dokumentuoti, tarp kurių ir 1864 m. nufotografuoti dvylikos lietuvių (greičiausiai bajorų, emigravusių po 1863 m. sukilimo) portretai. Dėmesį patraukė ir XIX a. viduryje Sankt Peterburge pagamintos statulėlės, vaizduojančios Rusijos imperijos tautų „tipus“ (beje, lietuvį įkūnijo Kaukazo lezginas), ir garsaus prancūzų keliautojo, archeologo Barono de Baye, kuris dar XIX a. pabaigoje atrado egzotišką, archajišką Lietuvą, rinkinys.

1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje Lietuva pristatyta Trocadéro etnografijos muziejuje lietuvių emigrantų iš JAV iniciatyva. Lietuvių skyriuje rodyta apie 150 eksponatų, tarp kurių įvairūs liaudies kūriniai, buities rakandai, įrankiai, audiniai. Be to, atkurta „ūkininko gryčia“, kurioje šventiniais drabužiais pasipuošę šeši manekenai vaizdavo tradicines kaimo piršlybas. Tai buvo drąsus politinis ir kultūros diplomatijos žingsnis, nes mūsų šalis tebebuvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys, kita vertus, dalis eksponatų po parodos padovanota vienam garsiausių ir seniausių Europoje Trocadéro etnografijos muziejui. Pažymėtina, kad po parodos lietuvių bendruomenė JAV išleido Lietuvos pristatymą dokumentuojančius albumus.

„Ant Paryžiaus parodų bangos“ ekspozicijoje sudomina ne tik detaliai atkurta minėta istorinė piršlybų scena, bet ir lietuviškų darbo įrankių, ypač sunkių, sudėtingų pervežti (tokių kaip akėčios, žagrė, linų šepečiai ir kt.), miniatiūrinės kopijos, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išpopuliarėjusios pasaulio muziejuose. Greta stendų su šiais mažais daiktais eksponuojamas 2018 m. Žilvino Landzbergo sukurtas „Šeimos medis“ iš ciklo „Mano benamiam dievui“ atrodo natūraliai artimas. Juodo stačiakampio, kuris primena mokyklinę lentą, su balta kreida įrašyta „R“, fone išryškėja nedidelė šviesaus medžio lakšto lentynėlė, tarsi sauganti šeimos relikvijas – miniatiūrinį ažūrinį dvigubą stogą lyg knygos atvartą, ant menamo kelmo tupintį medinį paukštuką, atremtus paslaptingus inicialus. Šiuos daiktų prisiminimus palydi užkoduota raidžių lyg svyrančių lapų reljefinė dėlionė. Kolektyvinis paveldas ir asmeninė giminės istorija susipina sunkiai įvardijamais pavidalais lyg atmintyje nykstanti materija.

1935 m. Paryžiaus Trocadéro etnografijos muziejuje surengtoje parodoje „Baltijos šalių liaudies menas“ Lietuva, Latvija ir Estija prisistato kartu, taip rodydamos savo bendrystę bei išskirtinumą ir eksponuodamos vertingiausius liaudies meno pavyzdžius. Lietuva didelį dėmesį skyrė kryždirbystei, Latvija – juvelyrikai, Estija – medžio dirbiniams ir vestuviniams alaus bokalams. Visos trys šalys pristatė liaudies tekstilę. Šiandieninėje ekspozicijos Istorijų namuose dalyje, skirtoje šiam įvykiui atminti, dėmesį patraukia tuometės parodos organizatorių Jurgio Baltrušaičio ir Pauliaus Galaunės susirašinėjimas, taip pat 1926 m. Olgos Dubeneckienės nutapytas Aldonos Galaunienės portretas, kuriame operos primadona dėvi vestuvinę etnografinę karūną, eksponuotą 1935 m. Baltijos šalių parodoje.

Šį nuotakos turto kaip socialinio statuso ženklą ir tarpukario moters pasitikėjimo savuoju tautiniu tapatumu abstrahuotą tąsą įžvelgčiau šiuolaikinės menininkės Mortos Jonynaitės 2023 m. sukurtame kūrinyje „Niekada nedžiūstantys rankšluosčiai: MJ (rankšluostis iš merginos, kuriančios gyvenimą su savo partneriu, kraičio)“. Pasitelkdama audimo, nėrimo bei siuvinėjimo rankomis tradiciją (kompoziciją papildo muziejiniai eksponatai iš LNM fondų – megztos kojinės, kepurėlė, apykaklė su krūtinėle) ir lietuviško rankšluosčio kaip santuokos šventumo simbolį autorė provokuoja permąstyti šiandienos globaliame pasaulyje kintančią šeimos ir moters etnokultūrinės tapatybės sampratą.

„Ant Paryžiaus parodų bangos“ vainikuoja ekspozicija, skirta Baltijos šalių (Lietuva vėl kartu su Latvija ir Estija) pristatymui 1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“. Matome neoromantinį Adomo Galdiko triptiką „Lietuva“ („Žvejai“, Šventė“, „Rugiapjūtė“, 1936–1937 m.), Liudviko Truikio scenografijų eskizus, Liudviko Strolio keramiką, Mečislovo Bulakos grafiką, Vytauto Kazimiero Jonyno ir Jono Prapuolenio baldus bei kitų žymių tarpukario dailininkų kūrinius. Stiklo „kube“ šalia istorinės 1937 m. nuotraukos, kurioje užfiksuota skulptoriaus Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“ skulptūra, eksponuojamas 2013 m. Andriaus Ermino sukurtas „Rūpintojėlis su asiro barzda“. Kadaise antikvariate autoriaus rasta nedidelė medinė skulptūra, liaudies mene simbolizuojanti susimąsčiusį Kristų, čia paradoksaliai susvetimėja. Kruopščiai iš pilko betono masės suformuota ir Rūpintojėliui „priklijuota“ asiro barzda tarsi atkeliauja iš senovės Mesopotamijos, karius ir medžiotojus vaizduojančių reljefų, – man tai lyg nujaučiamos kovos ar agresijos provaizdis. „Savo ir svetimo“ sutapatinimas kelia įtampą, skatinančią daugialypes, neretai ironiškas reakcijas į išorinius nacionalinio identiteto požymius.

Paskutinės ekspozicijos Istorijų namuose salės simboliškai ženklina būsimų parodų įvykius, pasiruošimą 1939 m. pasaulinei parodai Niujorke ir „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ pristatymą. Lauros Stasiulytės videofilmas „Atplaukiantis laivas“ (2007 m.) prasmingai užbaigia šiuolaikinio meno intervencijas parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos“. Menininkės filmuoti kadrai mus nukelia į Klaipėdos uostą, kur atplaukia kruizinis laivas su užsienio turistais. Juos pasitinka tautiniais drabužiais pasipuošę šokėjai ir muzikantai, vietiniai prekeiviai ir gatvės artistai. Dominuojanti pseudotautinė aplinka ir greitas lietuviškumo „vartojimas“ virsta pigiu verslu, nieko bendra neturinčiu su etniniu paveldu. Šie pamąstymai ir vaizdai simboliškai grąžina į ekspozicijos pradžią, atgal prie kanklių ir muzikavimo vienumoje, malšinant sunkias mintis ir ilgintis praeities. Aktualų istorinio pasakojimo polilogą šiandienos pasaulyje kuriantys šiuolaikinio meno kūriniai dėsningai atliepia reflektuojantį, nostalgišką, kritišką žvilgsnį įprasminant tapatybės klausimus. 

Paroda veikia iki rugpjūčio 2 d.

Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)