Vengiant kanonų

Manau, kad kiekvienas parodų lankytojas, meno mylėtojas, menotyrininkas turi savo istoriją apie Dalią Kasčiūnaitę, savo santykį su jos paveikslais ir jų paliktais prisiminimais. Prisimenami ankstyvieji darbai, vėliau – jų transformacijos, pastebėtos ypatingos detalės ir jų kaita: vienų išnykimas, kitų evoliucija. Kiekvienas gali turėti ir savas ištarmes, skirtas Dalios paveikslų kategorizavimui. Nes tai atlikti norisi, kad geriau suprastum veikimo (tapymo, eksponavimo) motyvus ir priežastis. Juolab kad dabar aprašomos parodos, tik ką veikusios Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, kuravimo, konceptualaus pagrindimo ir erdvės architektūrinio suvaldymo autorė yra pati paveikslų tapytoja. Viskas viename: spalvos, potėpiai, tekstai, žodžiai, idėjos, jausmai, santykiai tarp drobių.

O suklusti reikia nuo pat pradžių – parodos pavadinimo „Mėlyna rūdžių lyrika“. Pati Dalia paaiškina: „Ženklai – tai vizualinė meditacija, kurioje mėlyna spalva atsiveria gylio ir tobulėjimo simboliu, o rūdžių atspalviai įneša laiko pėdsaką, primenantį apie nyksmą ir transformaciją.“ Šis menininkės komentaras liudija apie simbolinę kalbą, kai spalvos susitinka turėdamos konkrečią prasmę. Tiesa, ne pažodžiui, o ištirpdamos tam tikrame kolorite ir potėpių choreografijoje. Kartu kiekvienas turi savo istoriją apie mėlyną spalvą ir požiūrio į ją kaitą. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune visą žiemą lankytojus džiugino Rūtos Katiliūtės „Atmosfera“, vientisai ir tolygiai įkūnijusi visiškai kitas, lėtas ir oriškas vertybes.

Dalios ekspozicijoje įžiūrėjau dviejų tipų erdvinius paveikslų sprendimus. Vienais atvejais galima tarti, kad esama pirmojo plano, kurio fone – tolumoje nuspėjamas horizontas, link kurio mintyse galima žengti. Tie masinantys melsvi toliai svaigina žiūrovą ir traukia gilyn. Kitais atvejais scenovaizdžio dėžutė uždaroma artimame plane kaip skyde, kuriame ryškėja įvairaus reljefo sankaupos, liudijančios čia ilgai vykus daugialypį tapymo procesą, pro kurį neprasiskverbia erdvių toliai, o žiūrovo gilyn neįsileidžiama. Abiem atvejais egzistuoja kategoriškas užtapymas, kuris užkloja ankstesnių procesų eigą, pavyzdžiui, tamsiai užbrūkšniuoti geltoni vaizdiniai arba ilgą mėlyną veiksmą slepiantys melsvi tonai.

Visa tai santykinai galima palyginti su tuo, ką 1920–1930 m. Joanas Miró vadino „tapybos žudymu“, tiesa, daug radikaliau, nei Dalia tai atlieka savo darbuose. Turiu omenyje jo praktikuotą drobių užtapymą, kai, pavyzdžiui, akademistinės tapybos portretas visiškai paskandinamas ištisinėje kobalto jūroje ir išpiešiamas jo mėgtomis mėlyname paviršiuje levituojančiomis grafinėmis detalėmis. Miró buvo patyręs pertapytojas, praktikavęs tai su pakliuvusiais po ranka portretais ir peizažais. Tai buvo jo išpuoliai prieš „tuščią ir paviršutinišką“ meną, instinkto „nužudyti tapybą“ dalis, pastangos nutolti nuo tradicinės tapybos ir sukurti naują, simbolišką vaizdų kalbą.

Dalios atveju pertapymas nėra revoliucingas, tai veikiau brandos, išminties ir patirties ženklas. Išminties kritiškai žvelgti į savo praeitį, ne žudant ją, o prisijaukinant ir paverčiant veikiančiomis šiandienos pamokomis. Gali būti, kad tai neretai nugesina Kasčiūnaitės vaizdų spalvas – kaip nutiko su dar 10-ojo dešimtmečio pabaigoje siautėjusia geltona, kurios pavyzdys paįvairina dabartinę ekspoziciją. Beveik nebeliko prabangios aliejinės juvelyrikos – jos gali pasigesti ankstesni Dalios gerbėjai. Bet yra gylis bei daugybė palaidotų sluoksnių ir bandymų. Likę vos keli prieš kurį laiką nutapyti portretai, kurie buvo itin netikėti, bet jos taip mėgstami, žaidimai ar avantiūros.

Užtat išliko tikslus ir tvarkingas chaosas ne tik kūrinių kalboje, bet ir jų atrankoje bei išdėstyme. Paveikslai kybo atsukti į įvairias pasaulio šalis, vertikaliai ir horizontaliai, demonstruojant ir „išeiginę“, ir užkulisinę drobės puses. Pagal menininkės kruopščiai parinktą scenarijų vyksta vaizdinių pokalbis, šuoliuojantis per metus ir dešimtmečius. Tarsi vyktų gyvenimo ir kūrybos apyskaita su savimi ir pakeliui sutiktais žmonėmis. Joks kuratorius negalėtų to atlikti taip sąžiningai ir nuosekliai, kaip tai atlieka pati autorė, išsikėlusi nelengvą užduotį, kurią įgyvendinant nesijaučia pastangų sūrumo, nes viskas mezgasi labai natūraliai, kažkam atleidžiant, o kažką permąstant iš naujo.

Nebesitikėkite iš Dalios lengvabūdiškumo ir greitų arba dailių sprendimų. Šiame gyvenimo etape jai norisi rimties, kūrybos ir egzistencijos reflektavimo, minoro ir kartu susitaikymo. Ji tikrai „nesusikanonizuoja“ (pačios Dalios terminas) ir vis dar mėgaujasi ieškojimais bei atradimais, sau leisdama, kaip pratusi, viską, ko norisi, net jei norisi nebūtinai viso to, kas buvo anksčiau.

Paroda veikė iki vasario 28 d.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)