(Ne)patogumas

Keistenybės mane traukia kaip drugį neaiškus šviesos šaltinis, kažkur toli blankiai apšviečiantis erdvę. Neseniai pagalvojau, kad gal kiekvienas žmogus savyje turi bent mažą procentą serijinio žudiko. Gal kartais norėtum šaligatviu lėtai einančią porą pastumti po mašinos ratais, bet juk to nepadarai, tiesiog apeini. Tokių minčių kyla visiems, nors ir nenorime to pripažinti. Jos prilimpa prie sąmonės kaip neaiškios kilmės dėmė ant mėgstamo šviesaus megztinio – nepakankamai ryški, kad ją panaikintum, bet per daug įkyri, kad jos nepastebėtum.

Šios mintys, egzistuojančios tarp tikrojo manęs, kito vidaus ir visuomenės, tampa tam tikru abjektu. Abjektas gyvena ten, kur žmogus susiduria su savimi iš taip arti, kad nebelieka kur atsitraukti. Tarsi žiūrėtum į veidrodį, atspindintį ne tavo veidą, o tai, ką pats bijai pripažinti. Abjektą parodoje „Amuletai“ nagrinėja ir Julija Skudutytė.

Galerijos erdvėse jaučiuosi lyg patekusi į serijinio žudiko irštvą. Langai ir durys uždengti sunkia juoda medžiaga, neįleidžiančia į patalpą dienos šviesos. Instaliacijų apšvietimas minimalus, nukreiptas tiesiai į kūrinius, kai kurie galerijos kampai skendi tamsoje, tarsi savyje kažką slėptų. Prieš akis kabo žalias medžiagos gabalas, lyg pertvara, kuri dar galėtų leisti žiūrovui greitai sprukti pro duris, prieš nejaukumo ir nepatogumo jausmui perduriant kūną. Geriau įsižiūrėjusi matau ne vien susidariusias audinio klostes, bet lyg ir veido kontūrus. Tačiau kol kas šį kūrinį palieku ramybėje.

Apžiūriu kitus du. Vienas jų – kabantis kelių atspalvių mėlynos spalvos sportinis gobtuvas su aukštu kaklu ir užtrauktuku. Iš kišenės, kuri patogiai įsitaisiusi kairėje pusėje, viršuje, lipa širdį primenantis objektas, o iš jo laša maži, permatomi karoliukai. Vietoj galvos – paauksuotos folijos uola. Abi rankos lyg sulaužytos per kelias vietas, kairės rankos delno nėra, o ant dešinio pavaizduotas moters portretas. Gal ji net su tuo pačiu sportiniu gobtuvu? Vaizduojama mergina laiko rankas iškėlusi priešais save. Atrodo, kad jau esu kažkur mačiusi šį vaizdą. Gal kokiame filme? Instaliacija išsiuvinėta ir pakabinta ant raudonų siūlų, kuriais išraižyta ir visa galerijos erdvė.

Ant sienos pakabinta nuotrauka, atspausdinta ant audinio. Joje vyras, pasipuošęs tamsiu kostiumu, stovintis šalia balto „Mercedes-Benz“ kabrioleto. Jo veidas, mašinos numeriai ir logotipas apklijuoti blizgučiais. Nors vyro veidas uždengtas, jis atrodo keistai išryškintas, gal net truputį fetišizuojamas, čia jis įstringa tarp anonimiškumo ir prabangos, tarp reprezentacijos ir išnykimo.

Pagaliau prieinu prie jau anksčiau akį užkabinusio kūrinio – ore sklandančios neaiškios, bet žmogiškos būtybės kūno be galvos (šioje parodoje tai jau atrodo įprasta). Šiuo atveju rankų taip pat nematyti, vietoj jų – dar viena pora kojų ilgais lakuotais nagais. Pro suplyšusių kelnių tarpkojį kyšo dalis vyriškų lytinių organų, nudažytų švelnia rožine spalva ir papuoštų ore judančiais blizgučių pluoštais. Kelnės dekoruotos geltonais karoliukais (pagalvoju: kiek darbo ir kantrybės reikėjo visiems pritvirtinti!). Kojos su plonomis permatomomis juodomis pėdkelnėmis, iš po jų matyti pamėlusi ir pabalusi oda. Čia kūnas skaudžiai suvaržytas raudonų siūlų, kurie primena į paviršių iššokusias venas.

Slinkdama gylin į galerijos erdvę atsiduriu prie baltos tumbos su padėklu, turinčiu veidrodinį dugną, ant jo krašto pritvirtintas stiklinis indas su kojele. Tai lyg peraugusi vyno taurė. Bandau suvokti, kas pačiame inde, bet niekaip negaliu rasti žodžių, kurie lengvai viską apibūdintų. Viršuje – maža bronzinė figūrėlė. Prisimerkiu ir arčiau prikišu galvą, kad pamatyčiau, koks čia padaras – gal varliažmogis, gal žuviažmogis, o gal net abu? Toliau kabo kažkas panašaus į juodą žuvį praverta burna. Iš jos, kaip iš tolimiausios ertmės, sklinda šviesa, traukianti įskristi į vidų ir patogiai įsitaisyti. Apačioje – žvynai ar krintantys organai. Ši būtybė be randų taip pat neapsieina: šone kelios ilgos, šalia viena kitos esančios žaizdos.

Visi kūnai čia tokie nepatogūs, gal kai kam sukeliantys šleikštulį. Man jie primena filmo „Substancija“ (rež. Coralie Fargeat, 2023) vienos iš pagrindinių veikėjų Sue kūno transformaciją, kai ji virsta „monstru“, bandydama išlikti graži ir patraukli. Jos kūnas tampa sumaitotas, gumbuotas – jau perėjęs visus galimus pokyčius ir dabar galintis tik priešintis primestiems grožio standartams. Skudutytės darbuose gumbai, išsiuvinėti randai, deformuotos galūnės, iškritę ar pakeisti organai primena ir platesnį kultūrinį spaudimą, kai kūnas prilyginamas projektui, kurį reikia taisyti, formuoti, kontroliuoti. Instaliacijose susipina grožis, bjaurastis, nepatogumas, susižavėjimas ir serijinio žudiko relikvijos. Žiūrint parodą kyla įvairių emocijų, norisi nusukti akis, bet neišeina, tekstilės apdirbimas intriguoja, o ilgiau pažiūrėjęs išvysti optinę iliuziją – pradedi matyti įvairiai sujungtas žmogaus kūno dalis. Tada sukyla ne tik emocijos, bet ir skrandžio turinys, kurį, rodos, tuoj paliksi ant galerijos grindų.

Prie galinės sienos randu gal ir visos parodos kaltininką – katiną. Taip nekaltai sėdintį ant raudonos mažos kėdutės, rankose laikantį mažą arbatos puoduką, o jame ne kas kita, kaip raudonas siūlų kamuolys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis nepriklauso šiai parodai, kad turėtų būti kažkur kitur, jis per daug mielas, per švelnus ir vaikiškas. Katiną supa visiškai kitokia atmosfera nei kitus parodos kūrinius. Jis neatrodo sužalotas, deformuotas ar suvaržytas. Priešingai – ramus, netgi patenkintas, tarsi būtų tas, kuris ir supainiojo visus erdvėje esančius kūnus. Gal ši serijinio žudiko irštva ir yra jo? Seku akimis, į ką dėmesį nukreipęs pats katinas: dviejų sienų susidūrimo kampe, viršuje, kabo neaiški būtybė, pasislėpusi po permatoma raudona skraiste. Lyg koks vaiduoklis ar dvasia. Negaliu suprasti, ar ji slepiasi, ar bando pabėgti, ar katinas taip pat ją nori sugauti ir eksponuoti savo trofėjų-amuletų parodoje? O gal kaip tik ši įtraukiamai šviečianti būtybė yra visko kaltininkė, ta prakeikta būtybė, kuri galvoje kartoja žiaurius dalykus?

Grįžtu prie pirmojo kūrinio. Iš šios pusės aiškiai matau, kad auksiniais siūlais išsiuvinėtas vyro veidas. Užtenka blakstienų, barzdos, kuri suteikia ir lūpų formą, ir prieš akis ima ryškėti nebe abstraktus siluetas, o labai konkretus, beveik intymus portretas. Šiek tiek atsitraukiu nuo kūrinio, kad pamatyčiau visumą. Audinyje susidariusios klostės nepaslepia išsiuvinėto veido, bet suteikia jam gilesnius kontūrus.

Iš esančių lankytojų išgirstu: kaip čia šiurpu ir nepatogu, kaip galima tokius dalykus rodyti. Gal šioms lankytojoms ir pritarčiau dėl nepatogumo, bet čia dėčiau tašką ir toliau minties neplėtočiau. Man tik kilo klausimas – kodėl mes norime, kad būtų patogu? Ar patogumas susijęs su grožiu ir visišku normatyvumu? Kiek mums svarbus patogumo jausmas, kad vis jį tikimės patirti visur, kur einame? Retkarčiais turime išjungti patogumo režimą, kad galėtume susidurti su tuo, kas paprastai slepiama po drabužiais, kosmetika, taisyklėmis ir mandagumu. Julijos Skudutytės kūriniai siūlo kitą grožio formą – tokią, kuri neglosto, neužjaučia, o išjudina ir nepatogina. Šioje parodoje lankytojas palieka savo vidurius ant žemės – ar emocine, ar fizine prasme.

Paroda veikė iki kovo 1 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)