Būti kartu

Jungtinė paroda, kurios menininkai ir menininkės trys grafikės – Lida Dubauskienė, Eglė Vertelkaitė, Birutė Zokaitytė – ir trys tapytojai – Vytautas Dubauskas, Vygantas Paukštė, Jonas Vaitekūnas, – vos po atidarymo sulaukė išskirtinio lankytojų dėmesio. Viena vertus, visus traukia meno garsenybės ir jų įsimintina kūryba, kita vertus, tai gan reta proga kartu pamatyti mylimų ir gerbiamų meno pedagogų (visi dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, o Vygantas, Eglė, Jonas – ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojai) piešinius.

Trijose galerijos „Kairė–dešinė“ salėse išsidėsčiusi ekspozicija labai darni, vizualiai įtraukianti. Pasak parodos iniciatorės Eglės Vertelkaitės, autoriai jungėsi kolegialiam vyksmui nesiekdami tarpusavyje nagrinėti vienijančių temų, kūrinių bendrumų ar skirtumų, piešinio problematikos ar tendencijų. Nepaisant šios išankstinės atsitiktinumo ir lengvo meninio chaoso strategijos, man, priešingai, kaip tik kyla noras paieškoti sutapimų, sąsajų.

Šiuo požiūriu pratęsiu dar 2012 m., kai šioje galerijoje buvo surengta pirmoji „PARODA 6.0“, išsakytą dailėtyrininkės Kristinos Stančienės mintį – „skirtumai ir panašumai kartais yra labai reikšmingi, gal net svarbesni už iš anksto sugalvotą koncepciją, kieno nors nustatytas žaidimo taisykles“ (Kristina Stančienė, „Skirtumai ir sutapimai“, 7 meno dienos, nr. 21, 2012-05-25). Įdomu, kad žymuo „6.0“ ant dailės mokyklos sienos, kuris padiktavo tuometį parodos pavadinimą ir užfiksuotas bendroje autorių nuotraukoje, skirtoje parodos plakatui, išliko iki šiol ir matomas atkartotoje šiųmečio parodos „6.0. Dublis 2“ plakato nuotraukoje.

Smalsu pažiūrėti ir pasvarstyti, kur link per keturiolika metų pakrypo parodos autorių kūryba. Be abejo, kiekvieno jų meninis braižas yra savitas ir atpažįstamas, tačiau tai asmenybės, gebančios nustebinti, tad ir šįkart turime būti atidūs, kad neapsigautume, juolab nėra parodos gido, o daugeliu atvejų nematysime ir kūrinių etikečių (ar jų reikia, sprendė patys autoriai).

Kiekviena „6.0. Dublis 2“ ekspozicijos salė, mano požiūriu, yra savarankiška, tam tikros jausenos įsodrinta erdvė. „Kairėje“ įžvelgiu artimiausios aplinkos, gamtos ir atminties „kaligrafijos“ įvaizdžius. Vytauto Dubausko darbuose, kuriuos vadinčiau tapyba ant popieriaus, ryškėja abstrakčiajam ekspresionizmui būdingų gestų, nuvarvėjusio dažo elementų jungtis su japonų tušo liejimo tradicijomis, sakyčiau, net komorebi efektais. Nemažo dydžio popieriaus lakštuose išraiškingai perteikta erdvės iliuzija. Vienur dominuoja sodri šviesos ir šešėlių žaismė, kurios intensyvioje tankmėje pradeda ryškėti keisti žmonių ir objektų pavidalai, o kitur įsigali švelniai susiliejantys skaidrūs juosvi plotai ir atsiveria lakoniška įsivaizduojamo kraštovaizdžio panorama su trykštančia spalvotų linijų versme.

Lidos Dubauskienės diptikas „Alsu“ (2025 m., tušas, plunksna) pritrenkia subtiliausiu jautrumu – smulkiausiais trumpais štrichais išgaunamas vos matomas ir juntamas oro virpėjimas. Stebina neįtikėtinas atlikimo kruopštumas, meditatyvumas ir kismo momentas, kai skirtingais kampais žiūrėdamas į darbus pradedi matyti vis kitas srovenančios atmosferos kryptis, tarsi įkvėptum tvankumą ar išjaustum miglą. Tai artima pastarojo dešimtmečio Dubauskienės kūrybai (pavyzdžiui, serijai „214.8“), kuri pasižymi apgalvota visuma, vos matomais šviesos niuansais modeliuojant ilgesingas erdves.

Jono Vaitekūno kūryba išsiskiria netradiciniu požiūriu, nuolat provokuojančiu apmąstyti visiems žinomus įprastus dalykus. Šįkart autorius nustebina sumanymu rodyti 1969 m. Pažaislyje kurtus vaikystės piešinius. Svarbūs piešinių pavadinimai, nes juos skaitydamas įsivaizduoji „Kauno marias“, „Tinklą“, „Vorą“, „Musę“, „Sodą“. Vos matoma raudona linija apibrėžti gelsvo popieriaus lakštai, ekspresyviais judesiais juodu tušu sukurtos lakoniškos piešinių kompozicijos skatina apsvarstyti vaiko kūrybos betarpiškumą, nuoširdumą, atvirumą, kurį prieš gerą šimtmetį ėmė taip vertinti to meto menininkai modernistai. Kitas stebinantis dalykas – 2026 m. sausį Vaitekūno nupiešti du užšalusio tvenkinio vaizdai iš ciklo „Kiaurymės (tvenkinio lede)“. Tai piešiniai iš natūros šaltą žiemą, skubriais rankos mostais „įšaldant“ fizinės būsenos energiją.

Reprezentacinėje galerijos salėje „Dešinė“, nuo kurios paprastai, perskaičius parodos anotaciją, pradedama ekspozicijos apžvalga, „6.0. Dublis 2“ kūriniuose labiau įžiūriu žmogaus gyvenimo aplinkybių ir visuomenės saitų atspindžius. Dubausko piešiniai, palyginti su „Kaire“, gerokai mažesni, įrėminti, lyg oresni. Ryškiaspalvės linijų vingrės dėl aliejinių pastelių sutelkia dėmesį į paviršiaus efektus su gestiškais atskirų plotų nubraukimais, įtrynimais. Taip kuriamas prigimtinio ritmo įspūdis. Pavadinimų nėra, tad įsivaizduojame, ką tik norime matyti – pokalbių įtampą, vietovaizdžio dinamiką, o dvi atpažįstamos susipynusios kaukolės primena šiuolaikines vanitas grimasas.

Žmogaus būvio, tarpusavio santykių, visuomenės požiūrio į moterų ir vyrų pasaulius variacijas matyčiau Birutės Zokaitytės darbuose. 2025 ir 2026 m. sukurtose kompozicijose autorė naudoja koliažo elementus. Plačiais besidriekiančiais potėpiais grakščiai ištapytuose žalsvuose fonuose pasirodo „branduoliniai“ rutuliai – vienur besisukanti spinduliuojanti „gervuogė“ šalia iškirptos pūkuotos uodegos ir moters kailine kepure manekeno, kitur išnyra rausvas akiniuotų vyrų kamuolys. 2016 ir 2019 m. sukurtuose ofortuose (rezervažo technika, akrilas) iš ciklo „Jūros tėkmė pietų pusrutulyje (spindulio lūžimo schema)“ Zokaitytė pasitelkia iliustruotos mokslinės studijos stilistiką, vaizduoja žmogaus kūno padėtį tarp oro ir vandens, akcentuodama šviesos sklidimo universalumą, reiškinio cikliškumą, net sąsajas su istorine praeitimi.

Koliažo ir sukinio elementai taip pat ryškėja Eglės Vertelkaitės kūriniuose. Didžiulio formato raudonu tušu ploniausiu teptuku sukurti ratilai, primenantys medžio rieves ar vandens raibulius, stebina fenomenalia pulsuojančio ritmo pagava. Šalia eksponuojami du koliažai, komponuojant kirptus žurnalinius atvaizdus ir plėšytas popieriaus skiautes, sudomina netikėta skirtingų kontekstų ir spalvų derme. Čia ir didžiagalvis žygis – vabalas, tarsi atkeliavęs iš Raudonosios knygos, ir skrybėlėti partiniai veikėjai, kaukėta vaiduokliška figūra iš Diane Arbus fotografijos, dukters Emilės nuotraukos fragmentas, perkeltinės perdėliotų reklaminių šūkių potekstės...

Vedama šių paslaptingų, mistinių nuotaikų kylu į galerijos salę „Plius“, kur dar kartą apmąstau kasdienes situacijas. Du Vertelkaitės koliažai su užuolaidų motyvu ir džiovintos rūtos šakelėmis man yra lyg mįslingo moters pasaulio užuominos. Keturi spalvoti autorės piešiniai iš natūros – tai kelionės po Sakartvelą įspūdžiai: autobusiukas prie jūros, vėliavos, reklaminiai skydai. Stebina ir žavi dėmesys charakteringoms detalėms, kai išgryninama tai, kas svarbiausia. Didysis Vertelkaitės piešinys plunksna raudonu tušu man primena skardžio kyšulį, o gal upės nuožulnią tėkmę. Piešinio viena linija slinktis ir rankos stabtelėjimai – lyg vidinių pajautų kardiograma.

Šalia eksponuojami Vyganto Paukštės darbai natūraliai atliepia Vertelkaitės įprasmintus atminties vaizdinius. Tapytojo piešiniai guašu ir vaškiniais pieštukais (vėlgi „prašosi“ vadinami tapyba ant popieriaus) grupuojami atskira seka. Paukštės kūrybos stilius labiausiai atpažįstamas, kasdienes situacijas paverčiantis sapnų, kartais bibliniais motyvais su gyvenimiškais veikėjais ir buitinėmis scenomis („Sėdi ant raudono“, 2022 m.; „kažką neša“, „iškeliauja“ – abu 2023 m., „Saulės halas“, „Po mėnuliu“ – abu 2024 m. ir kt.). Žiūrint į šiuos darbus kartu ir linksma, ir liūdna. Išilgintos figūros, gilūs šešėliai, aukštyn ir žemyn varijuojanti horizonto linija sukuria bekraštės erdvės įspūdį, kur žvilgsnis nutolsta ir vėl priartėja. Paukštė – puikus koloristas, meistriškai jungiantis intensyvių spalvinių dėmių plotus, ryškias charakteringas elegantiškas linijas ir energingus potėpius.

Aptardami parodą „6.0. Dublis 2“ menininkų draugai ir kolegos bandė prisiminti parodą „6.0“, bet atsiminimai kiekvieną apgaudavo. Kažkas prisiminė visiškai kitus darbus, kažkas negalėjo patikėti, kad parodas skiria keturiolika metų. Tačiau visi pritarė, kad, nepaisant šešių autorių kūrybos unikalumo ir jos skirtumų, bendrų parodų ekspozicijos visada stebina vientisumu, tarpusavio supratimu ir atsakomybe.

Paroda veikia iki vasario 8 d.

„Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)