Kur baigiasi žmogus, prasideda laikas

Kognityvinės psichologijos tyrimai rodo, kad daugelis žmonių laiko eigą nesąmoningai suvokia erdviniu būdu – kaip horizontalų žemėlapį, kuriame praeitis išsidėsto kairėje, o ateitis – dešinėje (Orly Fuhrman, Lera Boroditsky, Cross-Cultural Differences in Mental Representations of Time: Evidence From an Implicit Nonlinguistic Task, 2010). Net kalbėdami sakome „žvelgti atgal į praeitį“ ar „judėti į priekį“, tarsi laikas būtų erdvė, o mintis – kelionė. Vaiva Kovieraitė-Trumpė savo naujausioje parodoje „Nutrintys. Paslėptas laikas“ vizualizuoja vidinį laiko žemėlapį, perkeldama jį į grafikos lakštų paviršius. Čia laikas suvokiamas ne per chronometrinę – linijinę ar mechaninę – logiką, bet per erdvinę įtampą, kylančią iš pojūčių, atminties ir jos trūkių. Praeitis grafikės kūriniuose tampa ne tik atminties turiniu, bet ir medžiagine substancija – ji nėra vien prisimenama, bet tarsi pasiekiama lytėjimu: kaip paviršiaus tekstūra, nutrintas kontūras, tyliai įspaustas pėdsakas. Ateitis, priešingai, pasirodo kaip dar nesuformuluota galimybė – balta, atvira zona, laukianti žymės ar gesto. Tarp šių dviejų polių tvyro subtili įtampa – ne naratyvinė, bet vizualinė: virpanti, efemeriška, artima nuojautai ar sapno logikai. Žiūrovas įtraukiamas ne kaip stebėtojas, bet kaip dalyvis, įžengiantis į vizualinę atminties geologiją – į sluoksniuotas, nutrintas, tačiau gyvas laiko formas.

Grafika kaip medija iš esmės ir yra laiko kapsulė – tarp presų, rūgščių, atspaudų ir paviršių glūdi ne tik vaizdas, bet ir procesas, įbrėžtas į medžiagą, įrašytas į jos atmintį. Parodoje menininkė ne tik tęsia savo tyrimus grafikos srityje, bet ir konceptualiai juos išplečia – įtraukdama laiko ir erdvės santykio analizę, kuri viršija vaizdą kaip estetinį vienetą ir virsta mąstymo apie atmintį, būvį ir dingimą forma. Kovieraitės-Trumpės kūryba ilgainiui patyrė transformacijas, kurias galima apibrėžti kaip organišką judėjimą nuo figūratyvinio vaizdavimo link vis konceptualesnio, introspektyvesnio, vietomis net meditacinio kūrybinio diskurso. Pradėjusi nuo portretų, fotovaizdų įterpimų, urbanistinių panoramų, šiandien menininkė dirba su vaizdų liekanomis – tuo, kas ne tiek reprezentuoja, kiek liudija. Ji ne tiek kuria vaizdus, kiek ištrina juos, trina ribas tarp vaizduojamojo ir nematomojo.

Parodoje eksponuojami darbai kalba ne tik apie laiką kaip linijinę eigą, bet ir apie laiką kaip paviršiaus topografiją. Nutrinti pėdsakai, išblukę kontūrai, pasikartojantys tekstūriniai motyvai – visa tai primena erdvės „atmintį“. Grafikos lakštai tampa atminties paviršiumi, kuriame įspausti tiek žmogaus prisilietimai, tiek laikui būdingas irimas, dėvėjimasis, nutrynimas. Todėl žiūrovas žvelgia ne į vaizdą, bet į tai, kas jame jau prarasta – į buvusio vaizdo šešėlį, lyg drumzliną laiko negatyvą. Laiko ir erdvės santykis čia ne vien teminis, bet ir materialus: menininkė naudoja tradicines grafikos technikas – šilkografiją, sausą adatą, tačiau jas derina su eksperimentinėmis intervencijomis. Pavyzdžiui, atspaudai kartais atrodo tarsi ištrinti ar netyčia sugadinti, bet būtent tai tampa esminiu estetikos principu. Tokie sprendimai primena Jacques’o Derrida dekonstrukcijos idėją – prasmių kūrimą trūkiais, tuo, kas nepasakyta, bet numanoma. Kovieraitės-Trumpės darbai taip pat glaudžiai siejasi su Pierre’o Nora lieux de mémoire (atminties vietos) koncepcija – atminties vietos čia virsta ne fiziniais objektais, o jautriais vizualiniais pėdsakais.

Viena stipriausių parodos dimensijų – jos kontempliatyvi, beveik asketiška ramybė. Kovieraitė-Trumpė nesiekia nei šokiruoti, nei artikuliuoti tiesmukų deklaracijų – veikiau kviečia žiūrėti lėtai, akimirką sustoti ir įsiklausyti į vaizdų tylą. Vis dėlto kai kurie parodos žiūrovai spontaniškai formuluoja asociacijas, kurios, regis, peržengia pačios autorės intenciją, – teko stebėti, kaip lankytojas, žvelgdamas į vieną iš kūrinių, tarė: „Eglės ir LGBT.“ Ši pusiau juokais ištarta, bet intuityvi frazė išryškina būtent tą parodos jėgą, kuri glūdi vizualinėje dviprasmybėje: tarp gamtos įvaizdžių ir kultūrinių projekcijų, tarp pasakos archetipų ir queer skaitymo galimybių. Tai rodo, kad autorės vaizdiniai rezonuoja ne tik kaip estetinės struktūros, bet ir kaip atviri simboliniai laukeliai, į kuriuos žiūrovas įsirašo savaip.

Parodoje atsiranda naujas, netikėtas vektorius: tuščios erdvės be žmogaus – baseinai, gyvenamieji Šiaulių rajonai, pakraščių landšaftai, pamiškės – atveria vaizdinę transcendenciją, kurioje žmogaus buvimas tik numanomas, o gal žmogus ten iš viso neegzistuoja. Tokia nuasmeninta teritorija tampa fonu menininkės eksperimentams, žymintiems žmogaus kūrybinį impulsą, – gal ne tiek kaip troškimą įtvirtinti savo pėdsaką, kiek norą sukurti santykį su tuo, kas neišvengiamai nutolę. Tai nebe vien nostalgijos peizažai ar subjektyvios atminties struktūros. Tai erdvės, kuriose, regis, įsikuria pats laikas – ne kaip pasakojimo ašis, bet kaip pasikartojančio būvio vibracija. Neoninės spalvos, aerozoliniai potėpiai, geometrinių formų inkliuzai – visa tai tarsi suardo lėtą melancholijos struktūrą ir įveda kitą, futuristinę, kosmologinę dimensiją. Urbanistiniai pėdsakai čia suvedami į keistus sapniškus miestus, ne statomus, bet išnyrančius – lyg pamirštoje planetoje, viduryje niekur, viduryje nebūties.

Šie iš pirmo žvilgsnio neutralūs ar net estetiškai sterilūs peizažai vis dėlto pulsuoja įtampa. Nors Vaivos Kovieraitės-Trumpės grafikoje nerasime tiesioginės nuorodos į tamsiąsias potekstes, kūriniuose kartais glūdi nejauki atmosfera – ne dėl to, kas vaizduojama, bet dėl to, kas nevaizduojama. Tokia įtampa, sąmoningai ar ne, rezonuoja su Ugniaus Gelgudos ciklo „Kriminaliniai peizažai“ logika – tik čia „nusikaltimas“ neįvyksta, bet jo galimybė kaip šešėlis vis tiek išlieka. Lyg žmogaus nebuvimas paliktų ne tik tuštumą, bet ir klausimus: kas čia buvo? kas įvyko? arba dar tik įvyks? Tai savotiški metafiziniai peizažai be mastelio, kuriuose žmogaus žvilgsnis neturi kur įsikabinti – nėra orientyro, nėra naratyvo. Tik laiko slinktis, tik tekstūrinis tylėjimas. Ir vis dėlto kažkur, tarp išblukusių formų, tarp aerozolinio gesto ir monotipinio prisilietimo, glūdi žmogaus rankos liudijimas – tylus, bet ryžtingas. Tarsi priminimas, kad net ir nutrindami laiką mes vis tiek jame pasiliekame.

Paroda veikia iki birželio 21 d.

Klaipėdos galerija (Bažnyčių g. 6, Klaipėda)