Močiutė rengia instaliacijas prie upelio auksiniais krantais

Kaip nusprendėte įkurti MTR fondą („MTR art foundation“), ar tai buvo jūsų idėja, ar bendras šeimos projektas? 

Kadangi augau su močiute ir seneliu, dabar bręsdamas suprantu, kokią didelę įtaką jie man yra padarę. Ta įtaka ir supratimas, pasaulio matymas labai jaučiasi: aš su jais tapydavau ir kurdavau, baigiau Čiurlionio mokyklą, įstojau į Vilniaus dailės akademiją, kur mokiausi pas profesorių Henriką B. Andersoną iš Danijos, tada magistratūra – meno linija visą laiką buvo, tiek šeimoje, tiek mano aplinkoje po to. Kažkuriuo metu, gal kokiam antram kurse, praėjus gal ketveriems metams po močiutės Marijos Teresės Rožanskaitės mirties, supratau, kad yra visas palikimas – tiek senelio, tiek močiutės. Iš pradžių jų vaikai, tėvas (Gediminas Piekuras) ir dėdė (Marijus Piekuras), ganėtinai jautriai to palikimo nejudino, net negalvojo, ką su juo daryti. Laikas gydė netekties kartėlį.

Kadangi dalyvavau su močiute jos akcijose ir kai kuriuose jos kūrybos procesuose, šiek tiek subrendęs kaip menininkas ir asmenybė supratau, kad tos temos yra aktualios iki šių dienų, kad ta kūryba labai stipri ir turi būti matoma. Mintis, kad kažką reikia daryti, švarėjo ir švarėjo. Tuo metu aš užsiėmiau visiškai savais dalykais, bet turėjau labai aiškią mintį – reikės kada nors įkurti muziejų. Akmenukas bate atsirado ir spaudė, kol toliau užsiminėjau savo kūryba, tiek kitais gyvenimo išbandymais. Galiausiai viskas išsifiltravo, nubyrėjo visi pabandymai, išryškėjo natūraliai – reikia išsikratyt tą akmenuką iš bato. Įkūriau MTR fondą su šeima – kai pranešiau apie mintį, jie, aišku, labai apsidžiaugė ir palaikė. Vienas pradėjau, bet šeima šiais klausimais labai palaiko ir padeda: vis tiek aš kai ko nežinau, o dėdė su mano tėvu yra vaikai, kuriuos augino Igoris Piekuras ir Marija Teresė Rožanskaitė, aš tik anūkas. Labai gerai, kad dėka Rožanskaitės šeima dabar išlaiko tokį stiprų branduolį.

Per visą fondo gyvavimo laiką įvykę procesai – tiek bienalė, tiek parodos – šeimai suteikia tik dar daugiau pasitikėjimo, tada iš jų pusės ir pagalba atsiranda, bet ji visą laiką buvo. Mūsų šeima visai stipriai laikosi.

Paminėjote, kad dalyvavote močiutės akcijose. Man jos labai įdomios ir netikėtos, labai įdomu, kad ji įtraukdavo savo mokinius ir šeimą. Ar tas dalyvavimas paveikė ir suformavo?

Be abejo, paveikė, nes augino mane. Abu seneliai buvo labai gamtą mylintys kūrėjai ir tai paveikė – man dabar 35-eri ir jau trejus metus gyvenu kaime. Kaimas arčiau gamtos, arčiau ritmų ir procesų, kurie asmeniniam gyvenimui daro daug įtakos. Matydavau, kaip senelis išeina tapyti mėnesienos, kaip močiutė rengia instaliacijas prie upelio auksiniais krantais. Keliaudavome su bičiuliais padėti jai daryti instaliacijas Vilniaus mieste, prie Vilnelės. Tuomet dar nebuvo išvystyta atliekų rūšiavimo sistema, buvo pilna nelegalių sąvartynų, šiukšles išveždavo į mišką, kad nebūtų kieme ar kažkur akiratyje. Tada tai buvo normali praktika, o mano močiutė, kaip ir kiti jautresni gamtai žmonės, pamačiusi tokias šiukšlių krūvas miškuose kažkaip reagavo. Ji inicijavo tokią akciją, kurios vaizdo medžiaga dabar pasiekiama „Vimeo“ „MTR art foundation“ kanale. Dalyvauti toje akcijoje ji sukvietė savo bendraminčius, menininkus, kažkiek žurnalistų – visi susitiko mieste, pasidabino savo automobilius gedulo kaspinais ir užrašais „liūdi gamtos mylėtojai“: vyko laidotuvių procesija, kai automobiliai važiuoja su įjungtais avariniais signalais ir atsisveikinama su velione. Ji organizavo tokią pat procesiją, kai lankėm nelegalius sąvartynus, ten dėjo tuos pačius kaspinus su užrašais. Buvo gedulo, gamtos laidotuvių momentas.

Kadangi užsiminėte apie kaimą, noriu paklausti, kaip nusprendėte įgyvendinti parodą „Bobutės ir diedukai kaimo“? Gal galite papasakoti apie bendradarbiavimą su kuratoriumi, kaip atsirinkote erdves? Ar yra tolimesnių planų eksponuoti Rožanskaitės ir Piekuro kūrinius regioninėse erdvėse?

Išsigryninus veiklas ir įkūrus fondą, buvo mintis, nuo ko čia pradėti. Pati Rožanskaitė ir jos kūryba tokia didelė, o aš toks mažas ir kažkaip nesinorėjo nešti tos vėliavos „aš anūkas, žiūrėkit“. Labai stengiausi to nedaryti, nors dabar tai šiek tiek naudoju, padrąsintas kitų žmonių. Iš pradžių tikrai bandžiau palaikyti atstumą, neminėti, kad esu anūkas, rasti prieigą prie kūrybos sveikai, neperrėkti, nepasielgti netaktiškai, buvo asmeninių iššūkių. Kai pradedi veiklą, kuri tau yra nauja, nors aš tų veiklų nebijau, padarai klaidų, važiuoji toliau, augi. Bet kadangi ši veikla susijusi su senelio ir močiutės kūryba, kuri yra tokia didelė ir svarbi, reikėjo palaikyti, suprasti tokį atstumą.

„Bobutės ir diedukai kaimo“ – pirma fondo paroda. Aš jau buvau pradėjęs gyventi kaime, o ir man asmeniškai Rožanskaitės kaimo architektūros ciklas aiškus ir artimas, lygiai taip pat pastebiu visus kluonus ir senąją kaimo architektūrą, man ji irgi lygiai taip pat yra nuostabi ir saugotina. Pagalvojau, kad tai yra tema, kurią suprantu, kurios ne taip bijau, kurią tikrai galiu parodyti žmonėms. Tuo metu dar dėl ankstesnių veiklų buvau susibičiuliavęs su Algimantu Roku Černiausku, o jis irgi buvo persikraustęs į savo gimtąją Merkinę. Pasiūliau jam kuruoti ir natūraliai išsivystė projektas.

Pavadinimas atsirado, kai peržiūrėjome kūrinius su kaimo architektūra ir kaimu susijusiomis temomis. Ant vieno segtuvo, kuriame buvo žmonių portretai su fone užrašytomis jų istorijomis – kol Rožanskaitė piešdavo, ji vis ko nors jų klausinėdavo ir citatas užrašinėjo šonuose, – buvo perlenktas popieriaus lapas su užrašu „Bobutės ir diedukai kaimo“. Tai mes paėmėme tiek tą patį šriftą, tiek pavadinimą ir sukuravom parodą.

Kadangi tai paroda apie kaimą ir kaimo žmones, nesinorėjo jos rodyti miestiečiams didesniuose miestų menų centruose ir muziejuose – kad jie nežiūrėtų į tai kaip į kažkokią egzotiką. Tiesiog norėjome parodyti, kad tokia svarbi kūrėja labai artimai bendravo su kaimo žmonėmis, kurie, manau, skiriasi savo gyvenimo būdu ir filosofija nuo miestiečių. Tada iškart išsigryninau, kad parodą reikia rengti regione, kuriame menininkė kūrė. Rožanskaitė ne iš Dzūkijos, ne iš Dainavos, o iš Joniškio krašto (Linkuvos), bet ji kūrė ir gyveno jau Dzūkijoje, ten buvo nusipirkusi sodybą. Tuomet viskas natūraliai susidėjo: tema ir kur rodyti.

Susipažinom su Laura Garbštiene, ji tuo metu kuravo ir dar vis kuruoja Marcinkonių dailės galeriją – tokie žmonės, kurie regionuose nutaria ką nors vystyti ir užsiima kūrybine veikla, dar labiau įkvepia. Algimanto Roko Černiausko tėvas Algimantas Černiauskas turi galeriją Merkinėje „Šalcinis“. Susidėjo gražios iniciatyvos ir jose norėjosi parodyti kaimo architektūros ciklą. Jis buvo sudarytas iš tapybos darbų, asambliažų ir tų eskizų. Pieštus kaimo žmonių portretus rodėm taip, kaip pati menininkė buvo sugalvojusi – senoviškuose langų rėmuose.

Kitos temos, pavyzdžiui, medicinos, atrodo labai ištyrinėtos. Prie to prisidėjo ir Rožanskaitės kūrybą tyrinėjusi Laima Kreivytė.

Taip, yra ir kitos Rožanskaitės kūrybos temos: medicina, žmonių vienišumas, žmogaus ir technologijų sąveika, paties žmogaus vidiniai išgyvenimai. Jos nesibaigiančios. Skirtingų kartų menininkai skirtingai pamato, randa kažkokį kitą kampą. Laima Kreivytė ir Rožanskaitė kartu leido laiką, viena kitą pažinojo. Taip išėjo, kad Rožanskaitė pradėjo kurti asambliažus, gal dėl to, kad profesūra nebuvo patenkinta, jog ji netapo taip, kaip reikėtų. Galbūt dėl to atsirado atstumas su Lietuvos tapybos bendruomene ir ji visą laiką palaikė artimą ryšį su jaunimu, net ir būdama garbaus amžiaus. Taip Laima Kreivytė ir atsirado akiratyje, jai buvo įdomu, o močiutė jauniems žmonėms, ypač susidomėjusiems panašiomis temomis, buvo labai atvira.

Dar ir pats atsimenu, močiutė ir senelis savo vienkiemyje, kur dabar gyvena dėdė, organizuodavo tokias parodas-akcijas vasaros metu „Keturiese be sienų“: visa šeima menininkai ir pristatydavo savo kūrybą gamtos apsupty. Močiutė upelyje padarydavo vieną didelę instaliaciją su daug skirtingų instaliacijų, sukviesdavo visokius meno mylėtojus, tuo metu ir Laimą Kreivytę. Labai smagu, kad jos rado bendrą kalbą ir kad Laima yra kūrybinga, o dar meno kritikė. Šeima džiaugėsi, kad išsivystė toks ryšys, ir smagu, kad jis nenutrūko, Rožanskaitei jau iškeliavus iš šio pasaulio. Laima toliau dirbo su tomis temomis, partnerystė yra iki dabar. Džiaugiamės ir Venecijos bienale, kad atsiranda kitų menininkų, kritikų ir kuratorių – kuo daugiau skirtingų požiūrių, tuo įdomiau.

Taip pat yra medicinos ir žmogaus santykio tema. Ji visą laiką kinta: pirmą kartą mūsų gyvenime vyko pandemija, jau antropologiškai tyrinėjant galima visai kitaip pažiūrėti į kai kuriuos Rožanskaitės kūrinius, į visas technologijas, visą nano- ir žmogaus biomechaniką. Tiesiog galima kviesti ne tik meno kritikus, bet ir kitų sričių mokslininkus, kurie pakomentuotų ir papasakotų apie kažkokius mikroskopų vaizdinius ir rastų sąsajas tarp abstrakcijų. Yra dar viena Rožanskaitės kūrybos tema, truputėlį susijusi su medicina – darbai, kuriuose žmogus rodomas vienas palatoje. Man atrodo, kai pasaulyje vyko pandemija, kai kurie žmonės pasijuto vieniši. Tomis temomis galima vos ne kas 5–10 metų išleisti dar tekstų, nes jos universalios laiko atžvilgiu.

Labai džiugu matyti, kad Rožanskaitės filmuotos instaliacijos ir interviu prieinami viešai „Vimeo“ platformoje. Ar turite daugiau archyvinės medžiagos fonde, kuri kada nors bus publikuota? 

Su fondu aš dirbu labai atsargiai, nes man tai yra nauja, tačiau susidomėjimas auga ir įkvepia imtis veiksmų. Vienas iš tų veiksmų yra viso archyvo tvarkymas, o jis paliktas didelis – tiek močiutės, tiek senelio. Yra daug nuotraukų, skaidrių, eskizų, garso ir vaizdo medžiagos. Pirma dalis buvo sukelta ne visa, kad būtume pasiruošę Venecijai, nes kataloge „X-Rays of Art and Life“ yra nuorodų į akcijas, į filmuotą medžiagą, norėjosi titruoti, kad tai būtų pasiekiama ir anglų kalba, bet tai tikrai ne viskas.

Darbas su archyvu irgi man asmeniškai dar nečiupinėtas, aš atsargiai dirbu su tuo, supratau, kiek laiko užtrunka dirbti su archyvu, kai yra neaiškūs kiekiai skaidrių, du lagaminai, įvairių būklių darbo priemonės, tos pačios skaidrės, kurios buvo daromos tam, kad po to, į jas žiūrint, būtų kuriami tapybos darbai. Kaip minėjau, Rožanskaitė pati darydavo garso ir vaizdo įrašus, nes jai buvo aktualus ir politinis menas. Čia gal jau vėlyvojoje kūryboje, bet irgi yra toks dar neišlukštentas reiškinys.

Kada nors ateityje bus dar viena prizmė naujiems tyrimams. O kokia jūsų meninė praktika ir kaip jūs šiuo metu ją derinate su fondo veikla?

Kaip minėjau, po akademijos pradėjau visai kitas veiklas, tiesiogiai nesusijusias su kūryba, bet visą laiką buvau prie meno, tai reiškia, kad mano tėvas, aktyviai kuriantis, menininkai draugai ir lankymasis parodose bei domėjimasis niekur nedingo, bet ta asmeninė praktika dabar neplėtojama. Su Algimantu Roku Černiausku ir Evaldu Bubinu, kuris sukūrė dizainą ir vaizdą tiek parodai „Bobutės ir diedukai kaimo“, tiek katalogui „X-Rays of Art and Life“, mes kūrėm ilgus keliolikos valandų audiospektaklius, tai tuomet vėl buvau priartėjęs prie kūrybos. Dar fotografuoju, nes videomeno ir fotografijos formatas artimas. Nesu nei visiškai nustūmęs savo meninės veiklos, nei palaidojęs – į meno kapines nereikia eiti. Niekas nesikerta su fondu, o labiau įkvepia.

Kuo daugiau žiūriu į kai kuriuos tiek Igorio, tiek Marijos darbus, dar labiau įkrentu į prisiminimus, labiau suprantu, kad jie ne tik dėstė, mokė, organizavo parodas, bet vienas kitam padėjo kūryboje. Tada suprantu, kiek daug jėgų reikia atiduoti tik kūrybai arba mokytojavimui, kūrybiškumo mokinimui, ir tai iš tikrųjų motyvuoja, gal prikels ir mane dar užsiimti kūrybine praktika. Tai nevyksta tik dėl kokio nors konflikto.

Jau paminėjote „X-Rays of Art and Life“ katalogą. Ar yra kokių nors planų leisti kitus katalogus?

Šiuo metu ne, nebent mažesnės apimties. Kadangi išleidom pirmą katalogą anglų kalba, dar jį platinsime ir apie jį kalbėsime. Taip pat yra išleistas Igorio Piekuro katalogas, kurį sudarė Laima Kreivytė, Lietuvos dailininkų sąjunga yra išleidusi Piekuro kūrybos albumą „Kosmosas“.

Dabar fondo planuose daugiau galvojama apie archyvo tvarkymą, parodas skirtingomis temomis ir renginius, motyvuotus arba įkvėptus Rožanskaitės kūrybos.

Prieš tai minėjote politinį meną, kol kas jis dar mažai aprašytas ir dokumentuotas, gal galėtumėte išsamiau pakomentuoti?

Visą laiką vyksta diskusija, kiek menas gali būti politiškas ir kiek menininkas gali būti politiškas. Vieni laikosi nuomonės, kad mene turi būti apolitiškas, kiti – kad kaip tik turi būti politiškas, tai čia kiekvieno menininko asmeninis sprendimas. Aš manau, kad menas yra dalis mūsų saviraiškos, kaip rūšies, gyvybės, žmonių. Dėl to jis yra politiškas, nes viskas yra politika. Manau, kad toks Rožanskaitės kartais net agresyvokas užmojis yra sveikintinas. Tiesiog gal nepatogus, kai turi vienokį ar kitokį politinį požiūrį, iškart gali sulaukti opozicijos. Bet mums kaip fondui tai nėra kažkoks tabu, kaip tik atrodo, kad reikėtų padaryti parodą ar renginių ciklą ir pagvildenti šią temą.

Rožanskaitės kūryba per pastaruosius penkerius metus, ypač 2024-aisiais, tarsi pasklido po pasaulį – Venecijos bienalė, po Baltijos šalis keliavusi paroda „Neįrėmintos“, „Ekologinė klausa“ ir filmo peržiūra „Akee“ (Aleknaičių kultūros ir edukacijos erdvėje). Dabar atrodo, kad formuojasi dar išsamesnis ir platesnis žvilgsnis į menininkės palikimą, vis prieinamesnė jos kūryba. Įdomu, kas bus toliau.

Man atrodo, čia tik pradžia, o gal net ne pradžia. Pradžia buvo, kai Rožanskaitė gimė, o gražu, kad pabaigos nėra ir tai tik įrodo, kad kūryba pratęsia menininką, jis tarsi įgauna nemirtingumą tam tikra prasme. O tai, kad po truputį yra išlipama iš šio regiono, iš Lietuvos, iš Europos, – čia pradžia. Ji dar nėra žinoma kaip Čiurlionis, bet to siekiama. Produktyvumu jie galėtų lygiuotis, bet ne konkuruoti.

Užteko net tų šešių Rožanskaitės darbų, eksponuotų Venecijos bienalėje kartu su Pakui Hardware, kad būtų atkreiptas dėmesys. Gavome signalų iš tokių fondų kaip Pompidou centras ir Metropolitano meno muziejus. Jau vienas Rožanskaitės darbas yra Pompidou kolekcijoje, dabar jie svarsto įsigyti dar. Tai tik dar kartą atsako į tą klausimą ir patikina, kad Rožanskaitės kūryba yra universali, belaikė, reikalinga. Bet apie ją dar reikia daug kalbėti.

Man asmeniškai svarbu, kad ji būtų žinoma ir regionuose, ir Lietuvoje, bet dėka kitų kuratorių ir Lietuvos meno pasaulio žmonių žinia plečiasi. Tikimės, kad ilgainiui pasklis ir po Pompidou, ir kitur. Dabar vystome asmeninius projektus, palaikome fondą, organizuojame lokalius reiškinius, kurių buvimas padeda tiek bendraujant su tokiais milžinais kaip Pompidou, tiek rengiant, ruošiantis mažesnėms parodoms.

Smagu, kad yra tiek daug kūrinių, galima palaikyti ir tarptautinį ryšį, eksponuoti Rožanskaitę visame pasaulyje, tuo pat metu rengti vietines regiono parodas, kurios tiek pat svarbios ir parodo jos įvairiapusiškumą. Ką manote apie Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje ir jungtis tarp Rožanskaitės bei Pakui Hardware? 

Labai gražiai viskas sutapo, per Rožanskaitės gimimo 90-metį jos darbai atplaukė kanalu iki bažnyčios, kur ir buvo eksponuoti – Ona (viena iš paviljono parodos architektų) atsiuntė nufilmuotą medžiagą, kaip viskas atplaukia tą kovo 18-ąją. Buvo labai jaukus ir šiltas bendravimas su visa paviljono komanda: Ona Lozuraityte, Petru Išora, Neringa Černiauskaite, Ugniumi Gelguda, Valentinu Klimašausku ir su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi bei jo direktoriumi Arūnu Gelūnu. Kaip mažiau patyręs, dėl visko jaučiausi saugiai, palaikymas irgi jautėsi. Buvo ganėtinai įspūdinga tiek katalogus pristatyti, tiek pamatyti bendrą paviljono vaizdą. Paviljonas tikrai pavykęs, labai gera simbiozė tarp menininkų, gerai, kad ne man vienam patiko, bet ir pasaulis iškėlė į topus. Svarbiausia dalis, kad pristatėme albumą anglų kalba, jį įsigijo žmonės iš viso pasaulio, pamatė, susipažino. Dabar ta Rožanskaitės kūrinių sėkla yra išplitusi.

Katalogas anglų kalba – labai svarbus šaltinis, gal iš jo gali kilti daugiau susidomėjimo Rožanskaite, labai to tikiuosi.

Taip, katalogas teksto prasme turi mažai naujų tekstų – Pakui Hardware, Anu Allas, Ingos Lācės, Anderso Kreugerio ir Laimos Kreivytės, bet yra ir senų gerų, išverstų į anglų kalbą. Rengdami tą katalogą nutarėm, kad vis dėlto akcentą dedam ant pačios menininkės, daugiau kūrinių, jos minčių keliam į pirmą planą, o vietinius kritikos ir interpretacijų tekstus paliekam antram plane. Jei kūryba yra aktuali ir daugiasluoksnė, tai tekstai gimsta natūraliai.

Ačiū už pokalbį!