Komisija vėl grįžta prie darbo

Žmogus – gamtos dalis, kad ir kaip nebenorime to pripažinti. Vis dažniau save tapatiname su technologijomis – jos tapo mūsų kasdienybės dalimi. Kam eiti į gamtą, jei gali paprašyti dirbtinio intelekto, kad sugeneruotų gamtos vaizdinį? Nori pasijusti tarsi būtum prie ežero kranto? Prašom. Nori gražaus, estetiško saulėlydžio? Bus padaryta. Ir visa tai gali pamatyti sėdėdamas ant savo patogios sofos, net nereikia atsistoti. Ar tai tampa skaitmenine gamta? Digital nature?

Digital nature – šiemet tokią temą pasirinko „Zabolis Art Prize“ organizatoriai. Šiais metais konkurse dalyvavo 67 jaunieji menininkai, o komisija išrinko 20 darbų, turėjusių progą kabėti VDA parodų salėse „Titanikas“. Tačiau eksponuojamų kūrinių mažiau nei pernai – visais keturiais. Gal todėl ir liko tiek daug tuščios vietos. Beje, šiemet nebuvo jokių papildomų prizų – tik trys laureatų vietos, bendruomenės ir komisijos simpatijos bei nekilnojamojo turto plėtotojos „Releven“ įvertinimas, kuris stebuklingai sutapo su komisijos nuomone.

Kaip ir pernai, užsidėjau savo neoficialios komisijos narės kepurę (gal kada taps oficiali?) ir vėl paskyriau save komisijos pirmininke. Išsirinkau patogią vietą, susiraukiau kaip tikra kritikė ir išėjau vertinti visų darbų. Vos įėjusi pro duris pastebėjau pirmą kūrinį – Anastasiios Prontenko „Neural Network“. Atrodė, kad scena išplėšta iš devyniasdešimtinių vaizdo žaidimo ar filmo „Matrica“: tik spėk apsivilkti juodą ilgą odinį švarką ir bėk nuo roboto-dievo, kuris kampelyje jau ruošiasi tave paversti linijine siela. Pažįstu autorę, bet vis tiek skaičiau pavardę – ir gerai padariau, nes tiek autorės vardas, tiek kūrinio pavadinimas buvo parašyti su klaidomis. Atsisuku į afišą – ir ten klaida. Labai keista, kad praleistos tokios detalės, ir šiek tiek ironiška, nes šalia kabo Aurelijos Zaburaitės darbas „Devynis kartus pamatuok, dešimtą kartą brėžk“, – kažkam reikėjo devynis kartus patikrinti ir dešimtą kartą patvirtinti.

Vis dėlto pirmiausia nusprendžiau apžiūrėti laureatų darbus. Šiemet tai buvo lengviau – etiketės jau buvo sukabintos iš anksto, o ne tik parodai baigiantis, kaip pernai. Pirmą vietą užėmė Kotryna Onaitytė su kūriniu „Skirtas vaikystei“, pasižyminčiu nostalgiška nuotaika. Už lango matomos metalinės sūpuoklės, į kurias žvelgiama tarsi pro močiutės langą su baltomis permatomomis užuolaidomis. Sūpuoklės atrodo vienišos, be vaikų, pamirštos, nors kadaise, nutrintos vaikiškų rankų ir kojų, buvo pilnos gyvybės. Dabar jos kalba tik apie praėjusius laikus. Kūrinys dar labiau sustiprina nostalgiją savo tapybos maniera – ji primena pernai laimėjusios Indrės Rybakovaitės darbų stilistiką. Vaizdas nėra visiškai aiškus, tarsi žiūrėtum pro rūką, bet tuo pačiu metu sukelia déjà vu jausmą – atrodo, lyg jau būtum kažką panašaus matęs ar net ten buvęs.

Kitų prizines vietas laimėjusių darbų toli ieškoti nereikėjo – visi eksponuojami toje pačioje galinėje salėje. Antrą vietą užėmė Mantas Valentukonis su kūriniu „Deja Vu (Reversed)“. Visa ši paroda man kelia vieną didelį déjà vu. Valentukonio kūryba atrodo kažkur matyta – galbūt Nacionalinėje dailės galerijoje? Nors klystu – painioju su Rūtės Merk paroda. Kartais man sunku identifikuoti šiuolaikinius menininkus, bet, pasirodo, negaliu atpažinti ir obuolių. Jūs negalite manęs įtikinti, kad Manto Platūkio kūrinyje „Identifikacija (obuoliai)“, kuris užėmė trečią vietą, pavaizduoti obuoliai – gal persikai, o gal kažkas kito?

Stebint parodą mano akys vis užkliūdavo už kūrinių eksponavimo ir apšvietimo. Kai kur norėjosi pačiai perkabinti darbus, sulygiuoti ar pakeisti jų apšvietimo kampą bei spalvą. Pavyzdžiui, vieno kūrinio vos nepraleidau – tai Eglės Marcinkevičiūtės „Myli – nemyli? Žydi – nežydi?“. Šis kūrinys pasislepia tamsoje, nors ant jo projektuojamas vaizdo įrašas, jis pradingsta tamsiame salės kampe. Tarsi kabėtų ne vietoje.

Pernai vienam darbui skyriau apdovanojimą už šmaikščiausią pavadinimą, tai ir šiais metais noriu tęsti šią tradicija ir apdovanoti Mykolą Petruševičių už „Kai gėlių̨ žiedai krenta – marozai skrenda (skrydis virš Panevėžio)“. Savo forma marozai neprimena vyrų, apsirengusių treningais su trejomis paloskėmis ir įmetusių rėmą. Čia jie labiau balioniški, vėjo nupūsti, o apranga kažkiek primena parodos atidaryme dalyvavusius vyrus su prabangiais kostiumais. Na, gal marozai tokių kostiumų nedėvi, bet tikrai žinau, kad jie čia skrenda su lakierkomis.

Galiausiai, apėjusi parodą ir po ilgų diskusijų su komisija (savimi), išrinkau dar kelis kūrinius, kurie atrodė verti dėmesio ir paminėjimo. Komisija skiria du apdovanojimus: Benui Matijošaičiui už kūrinio „Anodia“ ryškias spalvas, prilygstančias „Titaniko“ šviestuvų ryškumui, ir Karinai Dvožeckytei už kūrino „Laumės Žirgas“ monochromišką daržo spalvų paletę, kuri leido pailsėti akims. Na, komisija nerado, kam skirti dar vieną prizą, todėl nusprendė leisti pasisakyti ir žiūrovams. Žiūrovai trečiąją vietą skiria...

Paroda veikia iki gegužės 27 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)