Spalva kaip tunelis

Šią parodą kuravo itin profesionaliu stiliumi pasižyminti menotyrininkė Laima Laučkaitė, kurią žinome iš daugybės įdomių darbų, bet, ko gero, labiausiai – iš Marianos Veriovkinos kūrybos ir istorijos peripetijų pristatymo. Tyrėjos gebėjimo subalansuotai, tiesiai ir elegantiškai pasakoti šį kartą prireikė dar labiau, nes dirbti jai teko su savo anytos medžiaga. Nežinantis giminystės ryšių nieko ir neįtartų, todėl, kad akyliausiai žvelgiama į Aspazijos Surgailienės kūrybą.

Šeimos arba konteksto pasakojimas pristatomas tik viename mažame stende. Čia labiau norėta atkreipti dėmesį į tai, iš kokios netipiškos šeimos yra kilusi dailininkė. Jos mama, svajojusi tapti dainininke, turėjo latviškų ir švediškų šaknų, iš čia ir neįprastas Aspazijos vardas.

Kaip parodos kuratorė pasakojo, mergaitė buvo auginama pabrėžiant išskirtinumą, apsupant kultūrine kokybe. Knygelėse galima perskaityti dedikacijas mažajai poetei. Tad kūrėjos tapatybė augo kartu su ja, o dėl virtinės gyvenimo įvykių negautas diplomas (nors mokytasi gerai ir ilgai) skaudino ambicingą širdį. Nepaisant to, būtent mažosios vaikiškos knygutės, kurių užsienietišką pavyzdį mačiusi dailininkė pasiūlė išleisti ir pas mus, sulaukė didžiulio populiarumo ir buvo kartojamos – tirpo tūkstantiniai tiražai. Jos lėmė sėkmę ir tolesnius spaudos užsakymus. Vieną jų (Žemaitės pasakas) galerija perleido.

Kaip prisimena Laučkaitė, knygutės buvo patrauklios būtent tuo, kad vaikas gauna ne vieną knygą, o visą rinkinį tarsi dėžutę ir ji tampa lyg asmenine lentyna ar net bibliotekėle. Vaikas gali pasirinkti, ką skaitys, gali su jomis žaisti, nereikia didelių rankų, kurios galėtų išlaikyti sunkią knygą. Ekspozicijoje matome ir originalus, ant sienų ir stende išklotas mažąsias knygeles, galime sekti, kaip laikui bėgant kinta Surgailienės braižas. Knygutės buvo ir tarsi įžanga į knygos meno pažinimą, nes kiekviena, nors ir teturėdama vos kelis puslapius, buvo įforminta kaip atskira: kiekvieną puošė ornamentinis priešlapis, individualus viršelis. Dailininkės tėvų vaiko įkultūrinimas persikėlė į jos kūrybą, mažiesiems skaitytojams ne tik pasiūlomi plastiniai žaidimai, pavyzdžiui, didelė karvė telpa tik per du puslapius, bet ir knygos struktūros patirtis.

Parodoje laikas atsiskleidžia ne tik per vaizdo plastiką, kuri mus supo anuomet, bet ir panagrinėjus turinį. Dailininkės kilmei skirtame stende padėtos ir kelios jos vaikystės knygelės. Viena jų – Heinricho Hoffmanno pasakos, kuriose neklaužados vaikai žiauriai pamokomi, kad ir nukerpant jiems pirštus. Surgailienės iliustruotame Žemaitės pasakų rinkinyje viena pasaka yra apie zuikelius, kurie verkia, kai nušaunama jų mama, o po to eina nusiskandinti. Antrame leidime šitos pasakos jau nebebuvo. Tad sekdami vaikų pasakų pobūdį nemažai galime suprasti ir apie visuomenės kaitą, psichologines normas. Akivaizdu, kad Surgailienės gyvenimo kontekste kontrastai buvo dramatiškesni.

Tai išlieka tiesa ir kitoje ekspozicijos salėje, kur rodomi dailininkės darbai, kurti pagal lietuvių liaudies dainas, jose poetiškai užkoduota ir erotika, ir moterystės nedžiaugsmai, praradimai. Galėtum beveik manyti, kad Surgailienei daug reiškė kaimas, bet nieko panašaus, ji augo Tauragėje, o etnografinis posūkis (per formą ir turinį) veikiau sietinas su prarasto (laisvos Lietuvos) laiko idealizavimu – tai lėmė, jog autorė niekada nesijautė sovietinė ir tokių temų neplėtojo.

Parodos architektas Julijus Balčikonis padėjo atskleisti dar vieną šios dailininkės ypatumą – mokėjimą spalvų deriniais radikaliai keisti kūrinio patyrimo registrą. Kuratorė pasakojo, o mes, ekskursijos dalyviai, prikišę nosis artyn įsitikinome, kad grafikos atspaudus (tarsi spalvinimo knygelėje) Surgailienė guašu dažydavo vienu prisėdimu (dėl tolygumo). Spalvinti plotai tolygūs, galėtum sakyti, plokšti ar grafiški, bet jais kuriama įtaiga.

Taigi Balčikonis pasiūlė kabinti du vienodus, bet skirtingai dažytus kūrinius poromis. Tik palyginus galima įsitikini poveikio jėga. Kol į tai nebuvo atkreiptas dėmesys, atrodė, kad salėje visi darbai skirtingi. Ir čia turi pripažinti Surgailienės magiją: gebėjimą keisti matavimus, charakterius, gylius. Pasijusti apkerėta iliuzinio judesio ir paslaptingų erdvių, kai pati spalva tampa tarsi tuneliu ar erdve ir esi iškrapštoma į kitą – menamą pasaulį. Argi tai ne didžiausias troškimas sovietmečio nykume?

Trečioji, viršutinė salė skirta laisvajai Surgailienės kūrybai. Tai popmeno įtakos paveikti, tačiau laisvai, labiau poetiškai interpretuoti guašai. Vienas jų – giedantis paukštis – tapo parodos plakatu ir atkreipė dėmesį, kokie plakatiški šie darbai. Pačia geriausia prasme. Greta jų – keli skiautiniai, kurie niekada nebuvo buities daiktai, nedengė jokių sofų ar lovų. Šia technika dailininkė susidomėjo po kelionės į Ameriką. Čia ji irgi galėjo imtis savo spalvų magijos: susiuvant absoliučią simetriją formos prasme, bet atveriant kitą matavimą spalvomis.

Aspazija Surgailienė man visada buvo susijusi su pasakomis, taip ir liko, tačiau dabar dar ir kitaip. Ji moka išvesti į pasakos plotmę. Be to, istorija tęsiasi, parodai baigiantis pasakojimą išplėtos Laimos Laučkaitės parengta knyga, papildyta ir amžininkų atsiminimais. 

Paroda veikia iki gegužės 31 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3)

Gegužės 30 d. (penktadienį) 18 val. monografijos „Aspazija Surgailienė. Etnomodernizmas“ pristatymas. Dalyvauja knygos sudarytoja Laima Laučkaitė, literatūrologė Solveiga Daugirdaitė, pokalbį moderuos dailėtyrininkė Laima Kreivytė.