Kartu ir atskirai

Bakalauro studijas VDA Dailės istorijos ir teorijos katedroje prisimenu kaip palaimingą idilę su autoritetinga ir kartu globėjiška Alfonso Andriuškevičiaus figūra ir daugeliu kitų puikių dėstytojų tais šiek tiek „laukiniais“ devyniasdešimtiniais. O magistrantūra, kurioje atsidūriau po 12 metų pertraukos, dvelkė nežinomybe ir gąsdino pasirinkimų bei galimybių beribiškumu – apie ką rašyti, į kurią dailės sritį pasinerti, kai, rodos, domina daug dalykų. Kadangi tapybai vis dėlto jaučiau ypač didelę trauką, tai viskas susiklostė netgi dar įdomiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti: prof. Raminta Jurėnaitė pasiūlė pasigilinti į dviejų įdomių menininkų – Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto – kūrybą, remiantis ne visai tipiška prieiga, tai yra apsvarstyti jų darbus kaip menininkų sutuoktinių poros plastinį, prasminį ir gyvenimišką „detektyvą“.

Magistro studijų baigiamojo darbo „Galina Petrova-Džiaukštienė ir Silvestras Džiaukštas: atšilimo laikotarpio (1956–1970 m.) lietuvių menininkų sutuoktinių pora“ rašymo procesas iki šiol kelia malonių sentimentų. Daug kartų svečiavausi dailininkų namuose, nuo grindų iki lubų nukrautuose knygomis, paveikslais, fotografijomis, eskizais. Tarp tų gyvų, daugiakalbių sienų gėrėme arbatą ar kavą ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės. Įrašyti pokalbiai vėliau tapo priedu prie pagrindinės darbo medžiagos ir kartu atskleidė labai daug apie menininkų tarpusavio santykius paprastoje kasdienybėje, moters ir vyro kūrybinės pusiausvyros poroje momentus, kūrybos ištakas, glūdinčias šeimos, vaikystės patirtyje, didele dalimi lėmusias būtent tokią jųdviejų tapybinę raišką. Supratau, kad Džiaukštų duete Galina yra ekstravertė, organizatorė, naujovių ir netikėtų iniciatyvų įkvėpėja, nuolat ieškanti naujų įspūdžių, vaizdų supančioje tikrovėje, tai yra veiklusis poros pradas. O Silvestras – mąslus, ramaus ir tolygaus charakterio introvertas, kurio tapybinėms vizijoms ir fantazijoms tikrovė dažnai tebuvo atspirties laiptelis kurti ramiai užsidarius dirbtuvėje. Jų poroje savitai susijungė, susipynė skirtingos gyvenimiškos patirtys – rusų ir abchazų kraujo turinti dailininkė į Lietuvą atvyko karo metais su tėvais (tėvas buvo karo medikas), savo akimis jau mačiusi žiaurius Antrojo pasaulinio karo mūšius, griaunamų miestų ir masinių žudynių apokalipsę. O ramiame Švenčionių rajono vienkiemyje augęs Džiaukštas su šeima taip pat išgyveno ne tik karo, bet ir Lietuvos pokario dramą.

Lietuvoje panašių dailėtyros tyrimų tuomet dar nebuvo gausu. Viena iš nedaugelio publikacijų šia tema – 2005 m. pasirodęs Erikos Grigoravičienės ir Jurgos Daubaraitės tekstas „Įvaizdinta ir naikinama lytis: šiuolaikinių Lietuvos menininkų poros“, kuriame susitelkta ties poros lyčių skirtumu ir jo pavidalais kūrybinėje plotmėje. Autorės rašė: „Apklausti menininkai teigė lygiavertę moterų bendraautorystę, tačiau kūriniai liudija, kad reprezentacijos plotmėje moterys iš dalies paklūsta patriarchalinėms normoms, nors bando jas griauti.“ Tačiau Džiaukštų atveju – tai kita epocha ir aplinkybės: sovietmetis su savo patriarchaline dailės samprata ir atitinkamomis struktūromis bei institucijomis, ideologiniais rėmais, „Ezopo kalba“, iš šių dienų perspektyvos sunkiai išnarpliojama lojalumo ir meninio talento priešstata. Džiaukštai, nors pokariu tuometiniame Dailės institute dar tapė kolūkiečių ir „darbo žmonių“ gyvenimo scenas, į kūrybos lauką įsiliejo jau prasidėjus chruščioviniam „atšilimui“. Tad su paveikslo forma žaidė ir eksperimentavo gana drąsiai: Galinos kūrybiniame lobyne – vienos pirmųjų moderniojoje sovietmečio dailėje koliažinės kompozicijos, o Silvestras yra tuo pat metu nutapęs ir kone visai abstrakčių, „kapitalistiniais Vakarais“ gerokai dvelkiančių paveikslų, kur mėgavosi vien spalva, forma ir jų žaisme.

Abiejų tapytojų kūrybos paralelių ir skirtumų paieškos, bandymas išskirti ir sugrupuoti svarbiausias tapybinių kompozicijų temas, išlukštenti svarbiausius aspektus bei didelę menininkų kūrybinės karjeros dalį virš jų galvos kybojusį ir stipriai veikusį ideologinių suvaržymų monolitą, ko gero, būtų taip ir likę privalomo baigiamojo VDA darbo rėmuose, jeigu ne Danutės Zovienės ir dailininkų šeimos iniciatyva. Nutarta išleisti knygą, kurioje atsiskleistų abiejų dailininkų kūryba – panašiu principu, kaip ir minėtas rašto darbas. Bendradarbiaujant su knygos dailininke Vida Kuraite ir panaudojant magistro baigiamojo darbo tekstą, knygos „Dviese. Galina ir Silvestras Džiaukštai“ parengimo ir leidybos procesas užtruko tik penketą mėnesių. Labiausiai skubėta, kad knyga dar pasidžiaugtų garbaus amžiaus sulaukusi Galina Petrova-Džiaukštienė (g. 1927).

Balandžio 7 d. knyga buvo pristatyta Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvėje. Susirinkusieji aptarinėjo knygos išvaizdą ir turinį – solidus, santūrus leidinys su viršelyje įkomponuotomis abiejų dailininkų nuotraukomis simboliškai užbaigiamas gana gerai žinomais jų autoportetais. Džiaukštus sieja tai, kad savęs vaizduoti nemėgo, tačiau jų autoatvaizdai šiandien atrodo ypač iškalbingi. Petrovos-Džiaukštienės „Ironiškas autoportretas“ (1960), deja, neišlikęs, yra tikra jos savasties iliustracija. Jis ekspresyvus, energingas, herojė žvelgia tiesiai į žiūrovą, vaizduojama net kiek įžūloka poza. Džiaukšto „Autoportretas“ (1974–2006) – su simultaniškai suskaidytais atvaizdais, tarsi save matant skirtinguose erdvėlaikiuose, brandos tarpsniuose. Menininko žvilgsnis nukreiptas į tolį, pabrėžiant susimąstymą, gyvenimą „savyje“ ir savotišką realybės ignoravimą.

Kuriant knygos vizualinį pavidalą ir turinį stengtasi, kad joje dominuotų paveikslų, piešinių reprodukcijos, autorių kūrybos sugretinimai, unikali fotografinė medžiaga iš šeimos archyvo, o teksto būtų tik tiek, kiek reikia esminiams kūrybos bruožams aptarti. Išlaikytas balansas tarp didesnės paveikslų „dozės“ ir vizualinių pauzių, kai kurie darbai papildomi trumpomis dailininkų interviu citatomis – komentarais. Struktūros požiūriu pasirinktas įvadinis „Gyvenimo“ skirsnis su keliomis potemėmis bei kūrybos dalis, kurioje išskirti inspiracijų ir motyvų, temų ir tipažų, grėsmės vaizdinių, ieškojimo erdvių aspektai. Vartant knygą, šie net septynis dešimtmečius kartu gyvenę ir kūrę menininkai išties atrodo taip pat glaudžiai „suaugę“ ir persipynę, kaip ir kadaise su jais gyvai bendraujant, vartant šūsnis eskizų, piešinių, klausantis autentiškų gyvenimo istorijų.

Jei reikėtų vienu sakiniu apibendrinti tas skirtybes ir panašumus, tai sakyčiau, kad Galiną domino gyvenimas, o Silvestrą – kažkas kitapus jo, apibendrinti, iki simbolio, metaforos susikristalizavę vaizdiniai. Galina niekada tiesiogiai nevaizdavo karo, o Silvestro kūryboje militaristinių ir tuo pačiu metu ideologinių įvaizdžių gausu. Beje, šiltas rusvas knygos viršelio fonas – ne kas kita, kaip jo kompozicijos „Didysis karo dievas“ (1969) fragmentas. O truputį nuklystant už knygos rėmų svarbu paminėti, kad sovietmečiu oficialusis meninio gyvenimo diskursas fokusavosi ties Silvestru Džiaukštu, o jau po nepriklausomybės atkūrimo ir lietuvių dailės „sekuliarizacijos“ kolegių dailės kritikių akys nukrypo į Galiną Petrovą-Džiaukštienę. Apie dailininkės kūrybą yra rašiusios Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė. Dailininkės paveikslas „Moterys, valančios žuvis“ (1969) 2009 m. buvo pristatytas parodoje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“ Vienos modernaus meno muziejuje (MUMOK). Petrovos-Džiaukštienės žuvų pavidalus, net iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ dekoratyvias žvejų valčių formas imta suvokti kaip skausmo, traumų vaizdinius, vidinių ertmių arba slepiamų išgyvenimų atvėrimą.

Pasirodžius knygai pagalvojau, kad šie saviti menininkai šiandien jaudina ir domina ne tik kaip daugybę dešimtmečių kūrybingai bendradarbiavusi pora ar ryškūs sovietmečio Lietuvos modernizmo atstovai. Rašydama baigiamąjį darbą to aiškiai nesuvokiau, o juk buvo 2014 metai, Ukrainos naikinimo ir okupacijos pradžia, kartu ir pradėjusi didėti egzistencinė mūsų regionui kylanti rusiškojo pasaulio grėsmė. Džiaukštų kūryboje ideologinio lojalumo apraiškų rastume daug – nuo optimistinės, mažorinės nuotaikos iki atvirai propagandinių siužetų ir simbolių. Kaip šiais siaubingo karo ir vertybių perkainojimo laikais visa tai „užglostyti“? Ir ar reikia? Knygos pristatyme dalyvavęs Arvydas Šaltenis, kaip jaunesnės lietuvių tapytojų kartos atstovas, atvirai kalbėjo, kad Džiaukštų tapybos siužetai anuomet erzino, norėjosi protestuoti prieš tą „gražią“ paveikslų tikrovę, tačiau pripažino, kad knygą skaitys vedamas smalsumo ir kad šiandien dar kartą peržiūrėti tuometines nuostatas yra įdomu.

Iš čia dar vienas netiesiogiai knygos siūlomas žvilgsnis į šią kūrėjų porą – per jųdviejų pamėgtus animalistinius motyvus. Juk vienas pagrindinių Džiaukšto kūrybos veikėjų yra arklys, žirgas, ristūnas. O Petrova-Džiaukštienė, gyvendama Lietuvoje, pamilo pajūrį, jo žmones, gamtą ir daugybę kartų savo paveiksluose bei koliažuose vaizdavo žuvis. Būtent žirgas, pasakiškas sapnų, legendų ir vaikystės kaimo naktigonių simbolis, staiga pasirodo kaip skausmingas pokario Lietuvos kolektyvizacijos, sovietizacijos tragedijos įvaizdis paveiksle „Atsisveikinimas su arkliu“ (1974). O Petrovos-Džiaukštienės žuvų pavidalai tarp plastiškai įtaigių ar tiesiog dekoratyvių formų ne viename paveiksle staiga nusmelkia nepakeliamu skausmu, peržengiančiu individo išgyvenimų ribas. Kaip žinome, gelmių būtybės yra nebylios. Žuvų, kaip ir avinėlių, tylėjimas pritraukia blogį, kuris persmelkia pasaulį ir kartais atrodo nesunaikinamas ir nenugalimas.

Dar vieną galimą atsakymą radau ir savo pačios 2022 m. tekste „In memoriam Silvestras Džiaukštas“, parašytame tapytojui mirus. Jis anuomet įrašytuose pokalbiuose kartą sakė suprantąs, kad sovietinė tikrovė „reikalavo atiduoti duoklę, kurios kaina dabarties žmogui gali atrodyti pernelyg didelė“. Taigi, knyga apie Džiaukštus ne tik kuria sutelktą jų kūrybos ir gyvenimo, bendrysčių ir skirtumų vaizdą, bet ir skatina viso laikotarpio permąstymą, kuris gal ne visuomet malonus, bet būtinas.