Spalvų ir personažų egzistavimo būdas pagal Vidą Jusionį

Pamėnkalnio galerija turi sėkmingų parodų tradiciją. Joje dažnai tebepuoselėjamos tapybos ekspozicijos. Galerijos veiklą pravartu sekti, nors neretas autorius paburba dėl erdvę skaidančių kolonų viduje. Tačiau kokybiškai kūrybai tai dažniausiai nesutrukdo. Šį pavasarį iki balandžio 8 d. čia eksponuojami kuris laikas nematyti Vidmanto Jusionio paveikslai, sukurti per pastaruosius trejus metus.

Demonstruojamos drobės nutapytos tarsi vienu ypu, nes labai aiškiai artikuliuota paveikslų grupės struktūra: mainosi elementarių geometrinių formų figūros ir pagrindinės spalvos, apimančios kone visą koloristinį spektrą. Ekspozicijos pavadinimas kilęs iš vienintelio į parodą įtraukto anksčiau nutapyto paveikslo „Išplaukiantys“ (1997), referuojančio į ankstesnės tapybos stilistiką. Prisimename senesnius kūrinius, kai vyravo labai intensyvūs kontrastai, mėgti juodi kontūrai, ryškus dekoratyvumas ir iš viso to susiformuodavusi įtampa.

Dabar spalvos išsiskaidžiusios į atskirus koloristinius segmentus, lokalių atspalvių plotus. Varijuojami drobių formatai. O įtampą pakeitė bendras visa apimantis harmonijos ir susitaikymo jausmas. Bet tai tas pats Vidas: ramus, kiek meditatyvus, susikaupęs, lakoniškas ir labai pozityvus. Paveiksluose vis dar nėra žmonių – galimi tik jų nežymūs pėdsakai, kur jie gulėjo, laukė, snūduriavo, sapnavo. Bet drobėse, kaip ir anksčiau, esama gyvūnų, jų kūnų, kūnų fragmentų, siluetų ir taip pat tylios egzistencijos.

Visa tai stebėdamas pajunti, kad iš tikrųjų šiuose vaizduose užprogramuota daug pozityvios dinamikos ir optimizmo. Gal pakrantės ir tuščios, bet gyvybė išlikusi ir driekiasi į ateitį. Antropomorfizmo čia nedaug – galbūt jo užuominos įžvelgtinos tik žmogų menančiose struktūrose, kurios negalėjo atsirasti be jo įsikišimo, tačiau pėdsakai minimalūs. Dėl nežinomų priežasčių žmogaus, kaip ir anksčiau, nėra – galbūt tai jo paties veiklos nulemta ekologinė katastrofa, po kurios išliko tik gyvūnai, tapę nenuspėjamai vis išnyrančiais pasimetusiais keliautojais.

Čia nėra ir realizmo, viskas dvelkia fikcija, todėl šunų, kačių, žuvų ir kitų gyvių fragmentai primena animacijos personažus, kurie rezga kažkokią mistinę istoriją ir veiksmus šalia žmogaus, dažniausiai net ne kartu su juo. Šiame animaciniame pasaulyje daug besimainančių pavidalų judesio, daug atidžiai fiksuojamo gyvūnų elgesio. Tai gali būti galvijų banda tolimuose magentos kolorito toliuose. Tai gali būti ir Nojaus arkos gyventojai iš biblinio apokalipsės laivo, nušviesti raudonos šviesos, menančios pavojų ar viltį („Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų.“). Gali būti pastebėta ir vieta, kur kažkas gulėjo pakrantėje, sapnavo, bet apleido savo guolį ir neaišku, ar besugrįš.

Pats autorius įvardija kiek kitus vaizdinių šaltinius – nuo Homero „Odisėjos“, arabų pasakos apie Sindbadą jūreivį, Voltaire’o „Kandido, arba Optimizmo“ iki Ernesto Hemingway’aus pozavimo su plėšrių žuvų laimikiais, anglo Grahamo Sutherlando tapybos ar Johanneso Vermeerio mąslių olandiškų interjerų. Pavyzdžiui, pastaruosiuose menininko akį patraukė puikiai nutapytas vinukas, konvulsyviai pakartotas drobių paviršiuose. Šie kertiniai turinio ženklai, be abejo, nėra tiesmukai iliustruojami – jie tik suteikia toną, melodiją, nuojautas. O šios skaidomos į mėlyną, gelsvą, ryškiai žalią, violetinę, raudoną. Kai pusiaukelėje tarp vieno ir kito įkurdinama „Magenta“, kaip ir pridera, esanti pusiaukelėje tarp mėlynos ir raudonos, o tiksliau – pačiame salės centre, į kurį susibėga visi žvilgsniai.

Formatai, spalvos ir motyvai kartojasi ir kartu pastebimai kinta. „Išplaukiančių“ laivo užuominos persikelia į ant priešingos sienos esančią „Raudoną šviesą“, kur ant denio į tolį žvelgia katinai ir kybo sužvejotos plėšrios žuvys. Šie siužetai plėtojasi romiuose stačiakampiuose, alsuojančiuose horizontalėmis. Analogiškai periodiškai atsikartoja rombai, žaidžiantys neįprastais rakursais ir skirtingomis lokalinėmis spalvomis, kurie keičia žvilgsnį ir požiūrio kampą pasakojant punktyrais. Kartojasi ir skirtingai nuspalvinti rombams artimi kvadratai.

Čia esama galios ir mito, senovinės paslapties ir šiuolaikinių perspėjimų dėl galimų grėsmių. Kartais vaizdai užima kvapą dėl įspūdingai įsisiautėjančių spalvų, plokštumų ir linijų. Bet paveiksluose nereikėtų ieškoti grandiozinių, monumentalių postulatų ar aimanų dėl praeityje padarytų klaidų. Nebent nejučia prateka švelni povandeninė melancholijos srovė. Tai, ką juntame, yra viso, kas gyva, vienybė, o kaita paprasčiausiai yra visatos gyvavimo ciklas. Gyvenimas pats atranda savo egzistavimo būdą – ar su žmonija, ar be jos.

Paveikslai paslaptingi: matome, kad kažkas atsitikę ir vyksta taip pat, kaip ir gyvūnams – be jokio įspėjimo ar artikuliuoto konteksto. Geografiškai vietovės irgi necharakterizuotos – situacijos vyksta neaiškiose lokacijose, interpretacijas paliekant žiūrovams. O ši pasakojimo interpretacija labai priklauso nuo to, kiek niūri ir apokaliptinė yra stebėtojo pasaulėžiūra. Todėl, kaip autorius ir numatė parodos pristatyme, supratimas iš tiesų priklauso nuo parodos lankytojo – jo akimirkos nuotaikos, mąstymo, pažiūrų, intencijų. Aš pati čia įskaičiau pažadą.

Paroda veikia iki balandžio 8 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)