Kraujas, žarnos ir liturgija šviesiame, vis dar naujajame Panevėžio muziejuje

Pradėti turbūt geriausia būtų recenzijos pavadinimo, ar bent jau pirmos jo dalies, paaiškinimu. Kaip ir bemaž visoje Hermanno Nitscho kūryboje, parodoje „Gesamtkunstwerk“ daug fiziologinio atvirumo – dar nespėjusio sukrešėti varvančio kraujo vaizdinių, nuogų (bet ne erotizuotų) žmonių kūnų ir iš perpjautų avinėlių ar veršiukų pilvų išverstų organų. Tokiems vizualiniams motyvams ir idėjoms vienijantį pamušalą teikia viską it koks fonas sujungiantys ritualinių atributų ar procesijų elementai. Parodoje yra ir konvencionalesnių meno objektų – paveikslų ar skulptūrų, tačiau jų konvencionalumą taip pat nustelbia intensyvi, kartais truputį nejauki kraujo ar vidaus organų vaizdinija.

Kitaip tariant, vadinamieji fiziologiniai atvirumai pateikti be užuolankų, tiesiogiai, neįvilkti į metaforos ar kitokį simbolinį apdarą. Būtent dėl šio betarpiškumo, tarsi teigiančio, kad mes (parodos lankytojai) esame laikinumo, kūniškumo ir mirtingumo apriboti, kūno skysčių pripildyti dvikojai žinduoliai, minėti dėmenys kai kuriems parodos žiūrovams gali kelti (dailėtyrininkės Erikos Grigoravičienės suaktualintą) klausimą – ar tai menas?

Trumpam norisi žengti į šoną. Manau, kad kai kurių meninių motyvų atžvilgiu Nitscho kūrybą galima sieti su, pavyzdžiui, Šarūno Saukos mėsiškais, kraujiškais paveikslais, taip pat turinčiais tam tikro veidrodžio poveikį ir vis akcentuojančiais, jog esame marios ir žemiškos, netgi dažnokai silpnos ir nereikšmingos būtybės. Tačiau Sauka visada išlieka tapybos paradigmoje, kuri žiūrovams svarstymų „ar tai menas?“ paprastai nesukelia. Nitscho kūrybą taip pat galima „sukabinti“ su ankstyvuoju (kartu ir įdomiausiu) meno ir kūniškumo sankirtas bei ribas kvestionavusiu Evaldo Janso kūrybos etapu.

Žinoma, sąsajos su Sauka ar Jansu čia kyla grynai semantiniu vaizd(ini)ų principu – juk Nitschas kūrė visai kitame sociokultūriniame erdvėlaikyje. Tačiau šių trijų autorių kūrinių formuojamos panašumų turinčios (kūrėjų) išreikštos ar (suvokėjų) išgyvenamos patirtys leidžia bent trumpam ignoruoti minėtą istorinį determinizmą ir svarstyti, kad galbūt menas yra savita, laiko ir erdvės ribų nepaisanti teritorija ar plotmė, kurioje tam tikros temos, motyvai ar vaizdiniai varburgiškai išnyra skirtingų kartų ir kultūrų kūryboje. Juk ir pats Nitschas parodos „Gesamtkunstwerk“ kūriniuose kaip koks kinematografas parafrazuoja ar rekonstruoja dar prieš du tūkstančius metų aprašytus pasakojimus – pavyzdžiui, Kristaus nukryžiavimą.

Kodėl daliai žiūrovų gali kilti ir ką paprastai implikuoja klausimas „ar tai menas“? Dažnai jis kyla, kai menas (formaliai) traktuojamas kaip mimezės, arba tikrovės mėgdžiojimo, sinonimas, todėl pagrindiniais meniškumo kriterijais laikomas regimą vaizdą paviršiuje ar erdvėje atkartojantis fizinis įnašas, darbas siaurąja prasme bei laiko pareikalavusios pastangos, perteikiančios, pavyzdžiui, akademinio piešimo pamokose išlavintus įgūdžius. Kai suabejojama įdėtomis pastangomis ir realistiškumo stoka, suabejojama ir meniškumu. Nitschas vadovaujasi reductio ad absurdum principu, neteikiančiu svarbos minėtiems aspektams, kurių pasigedus imama klausti apie meno ribas. Maža to, menininkas atsisako Matisse’iško požiūrio į meno kūrinį kaip į „labai patogų, poilsį teikiantį krėslą“ ar kaip į produktą prekine prasme (commodity). Vargu ar kas norėtų namuose turėti ir kasdien matyti kurį nors menininko darbą – savo intensyvumu jie tiesiog trikdytų.

Nitschas žengia gilyn (atgal?) į tuos laikus, kai menas dar nebuvo atsiskyręs nuo veiksmo, atlikimo, ritualinio garbinimo ar aukojimo kategorijų ir kai kūnas dar nebuvo įgavęs didelio sureikšminimo, o tai ir sumažina klausimo „ar tai menas?“ produktyvumą. Turbūt geriau klausti, kaip ir kodėl susiklostė, kad tai, ką „įprasta“ laikyti menu, laikoma menu, – juk požiūriai, stereotipai ar nuostatos nėra duotybė, jos kultūriškai susiformuoja. Manau, austrų menininkas savo kūryba klausia, kaip ir kodėl susiklostė esamas (Nitscho darbų sukūrimo laikotarpiu) požiūris į jo kūryboje plėtojamas kūniškumo, ritualo, (pasi)aukojimo temas. Jei tai neįtikina ir minėtas klausimas vis tiek išlieka, galima pasitelkti istorinį argumentą ir atsakyti – taip, tai menas, ir šis menas savaip tęsia ar transformuoja Vakarų kultūroje jau įtvirtintas praktikas, tokias kaip veiksmo tapyba ar performansas. 

Ši raudonų atspalvių pilna paroda ryškiai kontrastuoja su šviesiu ir vis dar nauju, prieš mažiau nei metus atidarytu muziejumi, taip pat ir su nuosaikiais, tačiau tarp ramybės ir egzistencinio nerimo balansuojančiais Stasio Eidrigevičiaus „veidais“ išraiškingomis akimis žemiau parodos „Gesamtkunstwerk“ erdvių esančiose salėse. Be Eidrigevičiaus nuolatinės ekspozicijos, Nitscho kūrybą pristatanti paroda yra pirmoji šio naujojo Panevėžio muziejaus veikloje. Gana rizikinga pradėti nuo radikalios, kartais prieštaringai vertinamos kūrybos atstovo parodos, tačiau šį rizikos prisiėmimą „nuo pat pradžių“ vertinčiau kaip gerą, nes drąsų žingsnį. Kaip lankytojas, naujajame šiuolaikines Europos tendencijas atliepiančiame muziejuje jaučiausi laukiamas ir vertinamas, tačiau vien to nepakanka, nes dėl geografinių sumetimų šios institucijos atstovams kyla užduotis pagalvoti dar ir apie tai, kaip pritraukti lankytojų iš gretimų miestų ar net šalių. Aišku, diskutuotina, ar pritraukiamumas turi būti svarbiausias prioritetas, tačiau bet kuriuo atveju nesinorėtų, kad traukos priemonėmis taptų sensacingi, po blizgiu paviršiumi vargiai ką beturintys kultūros reiškiniai. Gera žinia ta, kad menas, dailė – labai turtinga terpė, iš kurios pasisemti gali pačiomis įvairiausiomis sąlygomis veiklą plėtojančios institucijos, tad viskas yra „tik“ kūrybiškumo ir ambicijų klausimas. Na, dar finansinių ir kitokių resursų.

Nitscho kūryba, panašiai kaip dabartiniai karo Ukrainoje vaizdai, primena, kad esame mirtingi. O apie savo ar kito mirtį niekas nenori galvoti, tad šis betarpiškumas sutrikdo, tarsi įsiveržia į asmeninę-vidinę, tariamai tik žiūrovui priklausančią psichologinę erdvę ir „neatsiklausęs“ sąmonę pripildo temų, kurios arba dažnai vengiamos, arba apmąstomos tik tam tikrose išimtinėse situacijose. Nitschas siūlo mirties baimės įveiką ne bėgdamas nuo jos, o veikiau atsigręždamas į kūno mirtingumą ir pripažindamas tokią neišvengiamybę. Galbūt parodą surengusi kuratorė Lina Albrikienė kaip tik ir bandė priminti šią šiek tiek geliančią aksiomą.

Paroda veikia iki kovo 30 d.

„Stasys Museum“ (Respublikos g. 40, Panevėžys)