Apie matymą

Menas yra našlaičių, įsimylėjėlių ir vienišųjų žemė. Dar ko nors netekusių, stokojančių, neturinčių kur dėtis, nežinia ko ieškančių, susimąsčiusiųjų. Mene laisvai gali rasti atsarginį tėvą ar motiną, jei tikrieji užimti ar jų nebėra, o gal niekada ir nebuvo. Ten pilna sesių, brolių, gerų draugų, mylimųjų, priešų irgi galima rasti be vargo. Nesvarbu, ar kuri meną, ar jį tik žiūri / klausai / skaitai, ateiti gali visi. Ką nors pasiimti, kažką palikti.

Tai paralelinis vaizduotės pasaulis, labai glaudžiai ir jautriai susipinantis su tuo, ką vadiname tikrove. Tos dvi plotmės viena kitą veikia. Mene kartais geriau matyti ateitis (ir tikrovė), kartais – praeitis, geriausiais atvejais – ryšiai, sluoksniai, paradoksai. Visa tai, kam atskleisti prireikia transformuoto laiko apimties, nepasiekiamų taškų sujungimo, ir taip toliau, ir panašiai. O iš šono pažiūrėjus į tikrus kūrinius, kartais atrodo: juk nieko čia rimto, labai lengva padaryti.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančioje Povilo Ričardo Vaitiekūno parodoje „Ūlos g. 19, Mardasavas“ (kuratorius Jonas Vaitiekūnas) 1979–2023 m. laikotarpiu kurti objektai kaip tik tokie ir yra – labai paprasti. Kelios lentos, pjūklas, dar pora geležėlių. O etiketė sako: „Sargybinis“. Įrėmintos trys lentos – „Benosė“. Dukra džiaugiasi: „čia jau kaip mūsų su tėčiu projektai“, kai svarbiausia pabandyt įrankį naudoti.

Bet jau nieko nebegali padaryti, praregėjimas prasidėjo. Matai ir benosį, ir sargybinį, ir dailininką (Adomą Galdiką), užsivožusį didelę juodą beretę, kampuotą Eimunto Nekrošiaus galvą, debesį-kaukolę, nosį, kuri tik ką tebuvo varžtelis. Kaip gyvus matai margus, žaižaruojančius upelių dugnus penkiuose dažais pateptuose medžio stačiakampiuose. Čia mano žvejas irgi praregėjo. Dėlinis, Skroblus, Ūla, Grūda, Ožnugaris taip ir atrodo, liudijo jis. Vertikalūs darbai staigiai nusidriekė į vingius, su visomis pušimis aplinkui ir tarp jų nardančiais paukščiais. Nušvito veidas, pagreitėjo judesiai. Mačiau, kad jis mato. Nuo dabar ir visa kita.

Labai greitai išaiškėjo, kad Povilas Ričardas Vaitiekūnas moko matyti. Labai romiai, lėtai, kantriai. Neperkrauna detalėmis. Pasitiki žiūrėtojais. Lyg geras tėvas leidžia patiems susigaudyti ir patirti džiaugsmo. Ir viso kito. Kas dažniausiai eina kartu.

Dešinėje salėje – tik keturi tapybos darbai ir drovi, kampe sustatyta stiklainių rikiuotė. Už stiklo konservuoti dažai, nugrandyti nuo nepavykusių paveikslų („Spalvų gyvenimas ir mirtis“, 1979–2023). Skamba kaip pamoka apie klaidas, kad verta jas pripažinti, neslėpti, pakontempliuoti. Pajuokauti iš meno darymo preke. Menas čia – tai ta kita žemė, kur visi svarbiausi dalykai suteka iš visų tikrovių.

Kitose salėse yra kur žvalgytis ir patirti įvairių virsmo nuotykių, vaizduotės kelionių bei pažinčių, o šioje santūriojoje dalyje sustoji pamąstyti. Niekas čia nieko nelinksmins. Teks plačiomis akimis pastovėti prieš „Vanite“ (2006) boluojančią kaukolę ir vienišą drobę „Juodos uogos“ (2021), kur į pievą atėjo juodai apsirengusi, gobtuvu apsigobusi ir gero nežadanti viešnia.

Mes ją pažįstame iš ankstesnių šio ir kitų menininkų kūrinių. Dalgio nepasiėmė, bet jį atstoja beveik glėbin trenkiantis žaibas. Varinio žvilgesio šviesa nė kiek nešildo. Ji padalina dangų į dvi dalis, bet abi jos švyti nejaukiai, gal net nuodingai. Atpažįstame, tik jau kitaip nei objektuose, nerimą, nuojautas, susijusias su mūsų mirtingumu, gėla, baime. Kiti du kūriniai laiko už rankos buitį ir gyvą kontaktą, perkelia mus atgal į šiapus: „Maldaknygė, siūlų kamuolėlis ir žvakė“ (2005), „Vytautas ir Ona“ (2011). Skaudžiai, bet tiesiai surinkta paveikslų kompanija. Taip ir reikia, bent kartais.

Viršutinėje salėje – lyg laiškai ir žinios, siunčiamos tiems, kas anapus. „Laikas yra klaikas. Antanui Martinaičiui atminti“ (1939–1986), „Nuotaka“ ir „Rekrutas“ Algiui Skačkauskui (1955–2009) ir (laiko, turinio, gyvenimų) apimtimi didžiausias „Kenotafas – 68 knygos“ (2014–2024). Lyg antkapiai su akmenėliais ar geležėlėm, bet pirmiausia panašūs į knygas mediniai objektai įvaizdina Povilui Ričardui Vaitiekūnui svarbių asmenybių tinklą. Kaip puikiai surašė parodos teksto autorės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė: „Tai jautrus Vaitiekūno homage, skirtas bičiuliams, šviesuoliams, su kuriais bendravo, draugavo, kurie jį įkvėpė. Po šiuo skaičiumi ir konceptualia atminties forma slepiasi daugybės įsimintinų asmenybių: literatų, filosofų, menininkų, garsių ir nelabai, šviesi atmintis.“

Tų asmenybių sąrašą rasite ant sienos. Tada galima pagalvoti apie savo sąrašą. Apsidairyti. Visur pradėti regėti. Nusiųsti linkėjimą menininkui, kad dar kartą atidarė langą tarp šiapus ir anapus, kepštelėjo: matai? Dabar matau.

Paroda veikia iki kovo 15 d.

Galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)