Prisiminimų horizontai

                      Penktuoju kairės rankos pirštu laikau nuspaudusi Shift klaviatūros mygtuką, kuris kaip pirmoji pianinu sugrota nata turėtų duoti pradžią pirmajai sakinio raidei. Tačiau mano žvilgsnis įstrigęs priešakyje atsivėrusioje baltoje behorizontėje erdvėje, kurioje turėčiau dėlioti tamsų raidžių raštą. Ir visgi dėl horizonto trūkumo nepavyksta sugalvoti nė vieno žodžio. Nors kartais gali atrodyti, kad horizontas paveiksluose nėra pagrindinė detalė, o dalyje net ir išvis neegzistuojanti, jis kūrinyje (ir realybėje) leidžia atskirti apčiuopiamą erdvės dalį, ar tai būtų vanduo, ar smėlis, akmuo, žemė, nuo, rodos, žmogaus akiai beribės atmosferos.

                      Tačiau trūkstamą horizontą radau parodoje, apie kurią rašau. Vilniaus dailės akademijos galerijos „Akademija“ pirmame aukšte tik pasukusi į ekspozicijos erdvę susidūriau su linija, skiriančia spengiančio baltumo ir puraus juodumo kontrastą. Didžiąją dalį galerijos sienos užimantis Viltės Žumbakytės Haisch kūrinys „Susigėrusi šviesa“ savo masyviu formatu leido pamiršti Vilniuje šalčiu stingdančią žiemos dieną ir nukėlė į šiuo metu tokios tolimos vasaros akimirką bei spiginančios saulės nutviekstas Neringos kopas. Nors pagrindinių achromatinių spalvų kontrastas gali būti itin stiprus, vaizdinyje horizontas subtiliai nublanksta, lyg vietomis matytum juo keliaujančias vėjo pustomas smėlio daleles. Galbūt šios smiltelės ir sugėrė šviesą, kuri pranyksta besigerdama į smėlio tamsumą. Po tokių pirmųjų įspūdžių toliau ieškojau horizontų Viltės Žumbakytės Haisch ir Sonatos Riepšaitės parodoje „Laiko paviršiai“.

                      Pirmame galerijos aukšte tęsiasi Žumbakytės Haisch horizontai. Kūrinyje „Permatomas“ ši skirtis jau kitokia. Nors ryškios linijos tamsioje paveikslo erdvėje nebelieka, lyg pro dūmus galima įžvelgti išnyrančius skritulius, formuojančius savitą horizontą, o mano žvilgsniui – ir žmonių minią, kurią galima regėti pro tamsią, galbūt užmaršties, miglą. Ir dėl kūrinio tamsumo man ši minia siejasi su skaudžiomis visuomenės patirtimis, kurios išnyra tamsoje kaip pėdsakai, apmąstant praeities įvykius. Taip pat gal ir panyra į atminties tamsumas, jose nublankdamos.

                      Nors triptike „Slenkantis peizažas“ į bendrą kompoziciją jungiamas horizontas išsitęsia per tris kūrinio lapus, linijos slinktis apima visą erdvę, kurioje iškabinti skirtingo stiprumo kontrastai, tarp paveikslų oro erdvės ir anglies plokštumų praplečiantys galeriją. Sienos tampa mozaikišku peizažu, kuriame vyrauja skirtingų raštų ir formų kopos bei akmenį menantys paviršiai, abstrakčiai išmarginti gėles, upių vagas menančiomis gijomis, kaip kūriniuose „Vija vija I“ ir „Vija vija II“.

                      Ne visi kūriniai čia kabo ant sienų. Erdvėje yra ir užgesusią laužavietę menanti pačios menininkės iš medžio padaryta „Anglies krūva“. Šios vis dar trapią šakų formą išlaikiusios anglys sujungia kūrinius su jų kūrybos procesu, leisdamos žiūrovui prie jo prieiti šiek tiek asmeniškiau. Jos ne tik nurodo esminę medžiagą, bet ir patį procesą išplečia už kabančių kūrinių ribų, nes kūrybos produktas – ne tik vizualusis kūrinys, o ir pati anglis, įgaunanti savarankiško meno kūrinio statusą. Žvelgiant į šią krūvą kyla ir filosofinių minčių apie meną – anglys siejasi su ugnimi, procesu, kuris negrįžtamai pakeičia objektą, tačiau čia sąsajos su destruktyvumu virsta naujo kūrinio pradžia.

                      Ir lipdama į antrąjį galerijos aukštą vis dar stebėjau „Anglies krūvą“, kuri tapo simboline parodos jungties grandimi greta praktinės erdvės jungties – laiptų. Viršuje mano žvilgsnis susidūrė su Riepšaitės kūriniais, kurie savo išraiška iš pradžių atrodo visai kitokie nei Žumbakytės Haisch. Tiesą sakant, dar neįsigilinusi į parodos anotaciją bei kūrinių metrikas maniau, kad antrame aukšte kabantys darbai sukurti akrilu ar aliejiniais dažais, ir tik vėliau nustebau vėl matydama anglimi suformuotą vaizdą, kuris nė kiek nepriminė man įprasto eskiziško šia medžiaga atlikto kūrinio. Riepšaitės kūriniuose anglis nebėra dinamiška, pulsuojanti savo linijomis, ji kuria griežtų briaunų, skirtingų tonų dėmes. Tačiau pirmiausia prieš minėdama atskirus kūrinius noriu išskirti dar vieną menininkių darbus skiriantį aspektą – kūrinių pagrindą. Riepšaitės paveikslai sukurti ant nebalintų drobių su porėmiais, o Žumbakytės Haisch – ant popieriaus, vienas – ant medvilninio audinio. Drobių briaunos, kurioms porėmiai suteikia trimatę formą, apšviestos galerijos šviesų ant sienų sudaro skirtingų tonų šešėlius, tai priklauso nuo šviestuvų krypties. Šie kūriniai prasiplečia į ekspozicijos erdvę, kiek primindami dėžutes, o esantys pirmame aukšte yra lengvi, įsiliejantys į sienas.

                      Ne viename Riepšaitės sukurtame vaizdinyje vyrauja namo motyvas. Namelių kraštinės aštrios, atsiskiriančios dėl skirtingo šviesumo plokštumų, tačiau kai kurios jų turi tolygų toninį perėjimą, kuriantį netikrumo jausmą, nepaisant griežtų objektų briaunų. Todėl, nors būtent šios tamsios plokštumos yra nupieštos, jos atrodo mažiau tikros nei gelsvo atspalvio drobės fonas, paveiksluose tampantis dangumi. Vaizduojami objektai trapūs ir perregimi.

                      Kitas pastebimas motyvas – debesys. Jie kuriami balta pastele, kuri savo palikta faktūra suteikia daugiau tikrumo. Nors debesys daugumos žmonių vaizduotėje galbūt atrodo minkšti, lengvai prasklaidomi, keičiantys formą, savo mase jie dominuoja kūriniuose kaip pagrindiniai dalyviai. „Debesų gamykloje“ vaizduojamas namelis, iš kurio kamino kylantys dūmai prasitęsia ir tampa debesimis kitame, mažesnio formato paveiksle „Debesys. Galiojimo data: iki pabaigos“. Ne vienas, ypač vaikystėje, žvelgdamas į debesis bando įžvelgti tam tikrus objektus, tačiau man šiame kūrinių duete atrodo, kad paveikslo tikrovėje egzistuoja tik debesys, kurie susilieja į dūmus, grąžindami prisiminimo vaizdą – trapų, tarsi iš pelenų suformuotą namelį, kuris yra tik vaizduotės vaisius.

                      Visuose autorės darbuose horizonto linija yra skirtingame aukštyje. Kai kur dėl žemos ribos tarp atmosferos ir pagrindo apima savotiška atviros erdvės baimė, kurią sukuria masyvus paveikslo oro pliūpsnis. Kituose žvilgsnis itin priartėja prie juoduojančios anglies materijos „nuleidžiant ant žemės“. Kyla mintys ir apie žmogaus būsenas – būna, kad vienomis dienomis įsisuki į darbus, tačiau kitomis, atrodo, pasineri į beribę prisiminimų erdvę.

                      Riepšaitės paveikslas „Debesys yra vanduo“ kiek priartėja prie Žumbakytės Haisch „Anglies krūvos“ medžiagos virsmo aspektu. Paveiktas medis virsta anglimis, o danguje sušalę vandens garai – debesimis. Kūrinyje apačioje liūliuojantis vanduo tamsus, keliantis sunkaus kūno pojūtį, o virš jo plaukiantys balti debesys siejasi su lengvumu, pabrėždami, kokia skirtinga gali būti medžiaga skirtingomis sąlygomis. Apie virsmą galvojau ir žvelgdama į „Po devynių šimtų penkiasdešimt šešių žvaigždžių dangumi“ – tai Mėnulyje įsikūrusios žmonių kolonijos vaizdą primenantis kūrinys, jame trys apšviesti atskiri namai susijungia savo šešėlyje. Tai, kas atskira, kitoje plokštumoje tampa vieniu. Namų motyvas primena ir žmones, o šešėlis – jų bendruomenę.

                      Nors paroda taikliai vadinasi „Laiko paviršiai“, čia atradau ir prisiminimų dėžutes, kuriose saugomi sentimentai, ir smėlio pustomą horizonto liniją, skiriančią dabartį nuo praeities, ant lengvo popieriaus ar audinio, kurie man siejasi su netikėtai iš pasąmonės iškylančiomis tolimomis atminties kertelėmis. Paroda maloniai nustebino savo ramybe, koncepcija, trapia, laikinumą ir virsmą menančia anglimi. Šį patyrimą galėsiu įsidėti į savo asmeninę prisiminimų dėžutę, kuri primins apie minčių platybes, laikui bėgant susigeriančias į atminties smėlį kaip šviesa į anglies juodumą.

Paroda veikia iki kovo 2 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)