Žaliosios erdvės užuovėjoje

Kiekviena karta turi savo požiūrį į šalies istoriją ir teisę į tos istorijos interpretaciją. Jaunas menininkas Kazimieras Brazdžiūnas (g. 1991) kūriniu „Žalgirio mūšio projektas“ siūlo drąsią legendinio įvykio traktuotę ir išsikeltą ribinę užduotį įgyvendina. Užmojį atitinka ir erdvi salė neseniai rekonstruotame muziejaus pietiniame korpuse. 

Brazdžiūno Žalgirio mūšis – tai ryžtingai apvaldytas informacinis triukšmas, kurio elementai pasiskolinti iš kultūrinės atminties, o turinys sugeneruotas dirbtinio intelekto. Istorinis mūšis paverstas gatvių muštynėmis, projektuojamomis į dabartį kaip nerimo ir pavojų laiką. Minia chaotiška ir inertiška. Bet joje regimi ne tik telefonais apsiginklavę anoniminiai gatvės herojai, bet ir lietuvių meno istorijos riboženkliai (kolūkietė iš Vincento Gečo 1959-ųjų paveikslo „Kolūkio turguje“, Konstantino Bogdano (jaun.) 2013 m. „Žalgirio“ sirgaliaus šalikas su užrašu „I am an artist“ („Aš menininkas“) bei visa aprėpiantys ir sujungiantys Rimvido Jankausko-Kampo 1992 m. „Pikti debesys“). Visa tai reiškia, kad milžiniška drobė skirta praprususiems meno mylėtojams, gebantiems suvartoti siūlomą vaizdinių puokštę ir perskaityti kultūrines citatas, o tiksliau – jų kakofoniją.

Žalgirio mūšis – paklausi legenda, kuri masina ir jaunuosius kūrėjus, pasitelkiančius Jano Mateikos 1878 m. provaizdį, išsaugotą lietuvių sąmonėje per visas negandas (būtent šios istorinės drobės įspūdingus matmenis kartoja Brazdžiūnas). 1987 m. savą interpretaciją pasiūlė lietuvių širdžių tapytojas Šarūnas Sauka, išlaikęs istoristinę stilistiką. 2006 m. Ugniaus Gelgudos audiovizualinėje instaliacijoje „Žalgiris“ ši tema traktuota jau šiuolaikiškai, dokumentuojant bendraamžių vakarėlį. Kazimiero Brazdžiūno vizija ir pratęsia šiuolaikinių versijų tradiciją, ir yra jau naujų laikų vaizdinys su sava kalba. Brazdžiūnas bando apibendrinti visą nuolat iš ekranų plūstantį vaizdų, citatų, memų ir garsų chaosą, nes, pasak jo, nerimo ir grėsmių fone „natūraliai grįžta Žalgirio ilgesys. Tad, pastaraisiais metais matant neramumą už savų sienų, norisi iš naujo perrašyti Žalgirio mūšį, papasakoti jį dabartyje.“

Akivaizdu ir tai, kad imtis tokios monumentalios temos įgalina tik pasiekta tam tikra menininko branda. Brazdžiūno atveju tai yra aktyvi ir produktyvi beveik dešimtmečio meninė praktika, išsiskirianti tarp jaunųjų savo programiniu tapybos medijos kvestionavimu. „Aš dažytojas“, – teigė jis tapydamas ankstyvojo 2016–2018 m. etapo paveikslus, kuriuose lakoniškai vaizdavo pavienius logotipinius, plakatiškus motyvus. Apie juos menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė rašė: „Norint patogiai skaityti Kazimiero Brazdžiūno darbus, patartina turėti internetinių memų vartojimo patirties – jis atviromis kortomis eksperimentuoja su kinematografiniais, komiksiniais, internetiniais metodais padaryti vaizdą greitai suvokiamą ir kuo geriau įsimenamą.“ Paveikslams tapyti naudotas aliejus, akrilas, aerozoliniai bei spaustuviniai dažai, bet nuoseklaus naratyvo nebuvo – vaizdai tebuvo tarpusavyje nesusiję aplinkinio pasaulio fragmentai.

Vėliau, 2021 m., šį pirmąjį kūrybos etapą autorius pavadino „nepasiteisinusiu“ ir pasiskelbė esąs „purškėjas“, bet ir vėl ne tapytojas. Atmetamas tapybos kaip tradicinės lietimosi prie paviršiaus medijos sudvasinimas, supoetinimas, sakralizavimas ir užkėlimas ant pjedestalo, kai paviršiaus tepimas dažais laikomas vertybe savaime. Tais metais eksponuoti purkšti paveikslai, taip pat renkantis tuos pačius ženkliškus, nuasmenintus, lakoniškus, nudėvėtus  motyvus-simbolius. Jie irgi neturėjo vientiso pasakojimo ir buvo atsitiktinai rastos informacinio sąvartyno gėrybės. Čia šalia nuskalbto Peliuko Mikio galėjo sprogti atominė bomba ir būti vaizduojami kiti popkultūros ar religijos kaip popkultūros atributai. Šių paveikslų menininkas nelaikė tapyba, vadindamas juos „kūriniais su tapybiniu palikimu“, kuriuose ryški pasirinktos technikos įtaka turiniui.

Ši įtaka perkelta ir į pastarųjų metų kūrybą, dabar eksponuojamą „Žalgirio mūšio projektą“, kartu su  visa persmelkiančia ironija. Vaizduojami stichiški ir fiktyvūs gatvės mūšiai iš dirbtinio intelekto sugeneruoto arsenalo, kurį paįvairina ir susumuoja vienijantis lietuvių meno istorijos artefaktų tinklas. Taip sukuriamas vientisesnis nei ankstesnėje kūryboje naratyvas. Kartu išlaikomas tam tikras atskirų motyvų suverenas, leidžiantis suvokti milžinišką drobę, išskaidant ją į paskirus patrauklios plastikos fragmentus kaip savarankiškas kompozicijas.

Visas šis projektas būtų neįmanomas be intensyvaus kelių partnerių (LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus, galerijos „The Rooster Gallery“, verslo subjektų ir paties autoriaus) įdirbio. Galerija bendradarbiavo su nekilnojamojo turto plėtros bendrove „Darnu Group“, kuri idėjai įgyvendinti leido pasinaudoti statomo komplekso „Vilniaus verslo parkas“ erdvėmis, mat tokiai monumentaliai drobei sukurti buvo būtinos išskirtinai didelės patalpos. Todėl šis paveikslas kaip sėkmingas meno ir verslo draugystės pavyzdys yra etapinis ne tik autoriui, bet ir galerijai, kuri jau seniai garsėja savo prasminga ir profesionalia talentingų jaunųjų autorių kūrybą propaguojančia veikla.

Paveikslo sukūrimą lydi ir muzikinė dalis – istoriniam įvykiui skirta vinilinė plokštelė su Lietuvos ir Lenkijos šiuolaikinės elektroninės muzikos kūriniais. Taip simboliškai ekspozicija aktualizuojama ir jaunųjų kultūros vartotojų bendruomenėje, kartu suteikiant naują prasmę istoriniam diskursui, šiuolaikiškai dar kartą suvienijant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgas.

Aplankykite šį kūrinį – suvienytos kūrybinės galios hipnotizuojanti žaliaspalvė meno menė tikrai verta jūsų dėmesio. Ji paradoksaliai teikia priebėgą nuo triukšmo ir grėsmių, nors ir operuoja ta pačia ekranine vaizdakalbe.

Paveikslas eksponuojamas iki kovo 2 d.

LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)