Istorijos dėl istorijų

Įsibėgėjant „Sumenėk“, pravartu vėl aplankyti jau senokai veikiančias parodas – dar kartą atidžiai apsidairyti ir atrasti naujų žvalgos perspektyvų. Viena tokių stotelių – Vilniuje septintą kartą vykstanti tarptautinė juvelyrikos bienalė „METALOfonas“.

Suprantama, parodos kokybę lemia kuratoriaus profesionalumas ir suburta projekto komanda. Pirmiausia žavi dailėtyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės, kuri šį kas dveji metai organizuojamą renginį oficialiai kuruoja nuo 2016 m., patirtis ir kompetencija. Jos atida pasaulinėms meno tendencijoms, o ypač šiuolaikinės juvelyrikos aktualijoms, yra svarbi ir lemtinga formuojant daugiaprasmę parodos kolekciją.

Atrinkdama bienalės kūrinius, kuratorė kliaujasi tiek ilgamečiu savo įdirbiu lankantis Miuncheno juvelyrikos savaitėje (Munich Jewellery Week), tiek menininkų kūrybos ir meninių interesų pristatymais socialinėse medijose, ypač instagrame. Užsienio autorius dalyvauti parodoje Ludavičienė kviečia asmeniškai, o atrinkdama lietuvių autorių darbus taiko „atviro šaukimo“ principą, turėdama omeny kasmet juvelyrikos srityje įsitvirtinančius jaunuosius menininkus.

Jei trumpai prisiminsime bienalės istoriją, matysime, kaip keitėsi parodų temos ir ekspozicinės erdvės, dalyvių skaičius, autorių kūrybos kryptys. Ypač akivaizdūs esminiai pokyčiai dabartinę bienalę lyginant su pirmąja. 2011 m. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje dėl juvelyrų entuziazmo buvo suformuota ekspozicija, kurioje pristatyti 25 dalyvių iš Lietuvos, Italijos, Airijos, Vokietijos, Izraelio, Slovakijos ir Rumunijos darbai.  2024 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje eksponuojama daugiau nei pusketvirto šimto kūrinių – dalyvauja 130 autorių iš 30 šalių, daugiausia atstovaujamos Europos Sąjungos šalys (Lietuvai priimtinos muito mokesčių sąlygos). Pasak kuratorės, masto požiūriu tai optimaliausias variantas, o geografiškai, išsprendus muito mokesčių finansinius ribojimus, paroda galėtų plėstis, galvojant apie dominančius Azijos ir kitų šalių juvelyrus. Kita vertus, dabartinės bienalės apimtys (vienu metu organizuojamos trys parodos – kuruota ekspozicija ir dvi lietuvių bei užsienio autorių personalinės parodos) ateityje verčia apsvarstyti trienalės variantą.

Organizuojant dvi pastarąsias „METALOfono“ bienales Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Ludavičienei talkino architektė Simona Sigita Paplauskaitė ir dizainerė Lina Bastienė. Puikiai prisimenu 2022 m. architektės pasiūlytą įspūdingą ekspozicijos idėją, primenančią plaukiojančių salų motyvą. Šįmet jaučiuosi tarsi juvelyrų kūrybos vandenyne, nes eksponuojant kūrinius panaudotas banguotos dangos motyvas. Abu sumanymai itin taiklūs ir išryškinantys vienijantį asociacijų lauką, kuriame skleidžiasi kūrinių gausa ir stilistinė įvairovė. Juolab kad minimalistiniams architektūriniams sprendimams įgyvendinti panaudotos elementarios medžiagos (kartonas, dažytos medžio plokštės ir pan.), kurių neutraliame fone dėkingai išryškėja pristatomų objektų plastika.

Sekti renginio naujienas, prisiminti ankstesnius įvykius ir parodos „Nepasakok man istorijų!“ dalyvių kūrybą puikiai padeda socialiniuose tinkluose skelbiami muziejaus komandos bei kuratorės komentarai (labai vertingas jos „Advento kalendorius“ su trumpomis įžvalgomis apie konkrečius juvelyrų darbus), taip pat gerokai įprastą katalogą pranokstanti „METALOfono“ interneto svetainė, kurią tvarko Laurynas Marčiulaitis (www.metalofonas.eu/lt). Čia vaizdžiai pristatoma bienalės istorinė raida ir visų parodų dalyvių kūryba, tad galime ne tik susipažinti su juvelyrikos meno kūrėjais, bet ir atrasti savo autorius, matyti papildomą informaciją apie to paties menininko ankstesnėse bienalėse eksponuotus darbus.

Skaitmeninis katalogo variantas ypač prasmingas, nes parodoje rodomus darbus mobiliojo įrenginio ar kompiuterio ekrane galima išdidinti ir apžiūrėti net detales, neretai pamatyti jų dėvėjimo ar eksponavimo kitoje aplinkoje galimybes. Šiuo požiūriu netikėti „Nepasakok man istorijų!“ dalyvių (tokių kaip Eija Mustonen, Suomija; Laura Hanisch, Vokietija; Marite Rudzate, Latvija; Eilve Manglus, Estija; Karina Kazlauskaitė, Lietuva; ir kt.) darbų pristatymai, kurių fotografijose matyti, kaip kūrinys sąveikauja su žmogaus kūnu, o juk kūniškumo momentas yra neatsiejamas nuo juvelyrikos ištakų.

Žvelgdama į dabartinės bienalės idėją, orientuotą į menininkų pasirinktų ir pristatomų istorijų permąstymą, nejučia prisimenu prieš porą metų rengtos bienalės temą „Vietos atmintis“, kuri rado jautrų atgarsį apmąstant tiek istoriškai, tiek asmeniškai išgyventas erdves. Šįkart pertekliniame „storių“ chaose menininkų pateikiami pasakojimai dažnai nėra tiek personaliai aktualūs, manau, labiau bendriniai, o kartais net „pritempti“, tarsi norėtųsi pasakyti daugiau, nei perteikia konkretus kūrinys.

Šiuo atveju mane mažiau domina menininkų tekstai kaip savaiminė vertybė, todėl paliksiu tai kiek nuošaly. Vertinu šią parodą kaip savotišką visuomenės portretą, tarsi eičiau minioje ir sveikinčiausi tik su sau mielais pažįstamais. Tokios apimties grupinės parodos dažniausiai būna sėkmingos ir gausiai lankomos, nes lankytojai, turintys skirtingų interesų ir visišką pasirinkimo laisvę, visada suranda sau artimų kūrinių – tai, kas žavi vienus, kitus palieka abejingus. Apskritai šiuolaikinė juvelyrika atliepia daugybę socialiai opių temų, pradedant individualiomis emocijomis, bendrąja psichologine savijauta, daugialypiais tarpusavio santykiais ir baigiant tvarumu, ekologija, klimato kaita. „Nepasakok man istorijų!“ ekspozicijos pradžioje pristatomi trijų autorių – Žilvino Bautrėno, Ketli Tiitsar ir Merlin Klein – kūriniai simboliškai nukreipia lankytojus aptikti pagrindines bienalės potemes ir stilistines kryptis.

Lietuvių juvelyras Žilvinas Bautrėnas, ilgą laiką gyvenęs ir kūręs Niujorke, eksponuoja dvi seges (stiklas, emalis, sidabras) „Puslapiai iš paauglio dienoraščio“. Jo darbą apibūdinantis tekstas talpus ir iškalbingas: „Čia mano autentiški prisiminimai apie pirmąją meilę. Ji buvo mėlynakė ir labai graži. Bet manęs nemylėjo, nes aš buvau spuoguotas ir labai kompleksuotas.“ Parodoje išties rasime nemažai autorių, kurių įkvėpimo šaltinis – autentiški asmeniniai išgyvenimai, prisiminimai. Man labiausiai įsiminė iš kūrinių pavadinimų besidėliojančios istorijos (pvz., Judy McCaigh, JK; Jorge Manilla, Meksika / Belgija; ir kt.).

Estijos menininkė Ketli Tiitsar, pristatydama kaklo papuošalų seriją „Linija eina pasivaikščioti“, remiasi Vasilijaus Kandinskio ir Bauhauzo mokyklos kūrybiniais principais, ieško meno ir dizaino jungčių. Skirtingai jungdama graikinio riešuto medienos, geležies, pramoninio emalio elementus, juos didindama, mažindama ir skirtinga tvarka verdama ant viskozės virvės, autorė erdvėje kuria įvairaus ritmo ornamentus, taip atliepdama įvairias savo būsenas ir jausenas.

Dėmesys pasirinktos medžiagos ar objekto (metalas, mineralas, medis, audinys, gamtos forma, ready made ir pan.) savybėms, eksperimentai jungiant skirtingas medžiagas ir daiktus, tradicinių ir naujausių technikų bei technologijų naudojimas parodoje atsiskleidžia įkvepiančiai, patraukliai ir vertingai. Mano manymu, tai didžiulis šios atradimų parodos privalumas (šiųmečiai mano favoritai – Fumiko Goto, Japonija / Šveicarija; Hansel Tai, Kinija / Estija; Martina Singerova, Čekija; Felieke van der Leest, Nyderlandai / Norvegija).

Merlinas Kleinas iš Vokietijos eksponuoja vien istoriją apie stiklo perlus, kuriuos jis sukūrė iš Sacharos smėlio, surinkto Miunchene. Šis konceptualus kūrinys, pavadintas „Smulkmena“, tarsi į vienį sulydo koncentruotą medžiagą ir jos istoriją. (Beje, patį kaklo papuošalą galima išvysti tik sutikus kuratorę – autorius leido išimtinai jai parodos metu šį vėrinį dėvėti.) Man visada įdomu mažų dydžių kūrinius matyti kaip šiuolaikinio meno projektus (tarp tokių šalia minėto atvejo – Jeannette Knigge, Nyderlandai; Liisbeth Kirss, Estija; Neringa Poškutė-Jukumienė, Lietuva).

Labiausiai džiuginantis faktas, kad 2025 m. Jurgita Ludavičienė kuruoja ir Miuncheno juvelyrikos savaitę, vieną didžiausių šiuolaikinės juvelyrikos renginių Europoje. Be abejo, tam įtakos turėjo ir pasaulyje išgarsėjęs „METALOfonas“, kuris pastaraisiais metais Lietuvos dailės muziejaus pastangomis tapo didžiausia juvelyrikos paroda Europoje. Akivaizdu, kad bienalė atranda Vilniuje nuolatinę ekspozicinę erdvę Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir įgyja prestižinį statusą, nepaisant tarp kūrėjų ir „dėvėtojų“ kylančių amžinų diskusijų: šiuolaikinė juvelyrika yra grynojo meno ar tradicinio amato, funkcinio ar konceptualaus dizaino objektas.

Paroda veikia iki vasario 28 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)