Paroda „Geležinis Vilnius“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Prieš eidamas į parodą „Geležinis Vilnius“, pabandžiau mintyse sudėlioti man žinomas istorijas ir mitus apie metalus bei jų sąsajas su įvairiais miestais ar valstybėmis. Negalėčiau teigti, kad viską labai nuosekliai prisiminiau, bet pirmiausia pagalvojau apie Argentiną, kurios pavadinimą išvertus iš lotynų, ji būtų sidabrinė. Paskui atsiminiau grandžo grupės „Nirvana“ dainą „Lithium“ apie atsivertimą į Dievą – veiksmą, be kurio neįmanoma tapti krikščioniu. Lygiai taip pat kaip „Nirvanos“ daina vadinami ir vaistai, skiriami gydyti depresijai ar bipoliniam sutrikimui. Kurto Cobaino parašyta daina išties nuostabi ir nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas ją išgirdęs gali pasirinkti, kaip ją norėtų interpretuoti.
Vėliau prisiminiau polonį – Marios Skłodowskos-Curie atrastą izotopą, kuriuo rusų banditai Londone nunuodijo Aleksandrą Litvinenką. Šioje tikroje istorijoje, sekant metalo pavadinimą, įvykio vietą, banditų kilmę ir Aleksandro pavardę, figūravo net keturių valstybių pavadinimai. Tada pagalvojau apie karinius transporterius „Boxer“, kurių modelis Lietuvoje pavadintas „Vilku“, ir vėl grįžau prie A raidės. Argonautų istorijos, karaliaus Jasono kelionės ir aukso vilnos paieškos. Turiu pripažinti, kad mums, vilniečiams, kažkaip pasisekė. Nors turime legendą apie miesto gimimą valdovo sapne, kuriame figūruoja nelabai taurus metalas, veiksmas vyko ant Tauro kalno ir išgirdus šią istoriją burnoje bent nelieka nuodingo prieskonio. Tad pergalvojęs štai tokias išankstines nuostatas apsilankiau parodoje.
Kuratorė Jurgita Ludavičienė, rinkdama kūrinius parodai, teigė, kad darbuose turi būti du dalykai: geležis kokia nors savo forma – ar tai būtų rūdys, ketus, plienas, ar nerūdijantis plienas – ir šių medžiagų sąsajos su Vilniumi. Parodoje dalyvauja 27 autoriai, surinkti darbai yra itin skirtingi: nuo mažyčių Ričardo Šileikos rastų geležėlių iki didingų Eglės Ridikaitės drobių. Kūrinius parodoje Ludavičienė sąlygiškai skirsto į tris dalis: dingusią Vilniaus geležį, mažosios architektūros objektus, likusius fotografų ir tapytojų darbuose; nematomą geležį – Vilniuje išlikusius, bet retai prisimenamus militaristinius, architektūrinius, skulptūrinius bei viešųjų erdvių objektus; ir įkvepiančią geležį – šiuolaikinio meno kūrinius, sukurtus Vilniuje.
Parodoje sėkmingai derinamos istorinės fotografijos ar tapybos darbai, rodomi greta šiuolaikinių performansų dokumentacijos, geležinių objektų ir istorinių artefaktų. Kūriniai grupuojami nedidelėmis salelėmis, tad parodos žiūrovas iš pradžių gali apžiūrėti Vlado Drėmos tapytą „Kalvį“ (1929), įkurdintą šalia Juozo Kėdainio to paties pavadinimo 1946 m. skulptūros, kurios fone kabo istoriniai kalvių įrankiai ir jų XVIII a. sukurta spyna. Galima būtų pradėti ir iš kitos ekspozicijos pusės – nuo Jano Bułhako, Stanisławo Filiberto Fleury fotografijų, kabančių greta Eimanto Ludavičiaus „Kaltinių objektų – stogelių, iškabų Vilniaus mieste eskizų“ (2003–2023), ir vėliau pasinerti į šiuolaikinių skulptorių bei tapytojų darbus.
Parodoje man netikėti pasirodė keli eskizai – Teodoro Kazimiero Valaičio „Vėtrungė“ (1972) ir Rafalo Piesliako sukurta Vilniaus televizijos bokšto skulptūrinė interpretacija „Mano mažoji apokalipsė“ (2024). Pirmasis sukurtas sovietmečiu ir kuriantis itin stiprią lazdyniečių tapatybę, kitas kalbantis apie sovietmetį. Piesliakas dažnai naudoja į viršų besistiebiančias struktūras, kurios turi sąsajų su istorija. Šis Vilniaus televizijos bokšto modelis itin taikliai apibūdina visą sovietmetį – svarbūs objektai matomi tik iš toli, o priėjus arčiau yra ganėtinai parūdiję.
Bendrai parodoje galima pastebėti, kad Vilniaus geležis yra itin ažūrinė. Jei peržvelgtume daugumą eksponuojamų nuotraukų arba tapybos darbų, juose dominuoja kiauraraščio papuošimai ar geležinės detalės, tai galima būtų pasakyti ir apie šiuolaikinių skulptorių darbus. Atrodytų, tokiam lengvam ir dailiam Vilniui parinktos kelios vizualios atsvaros: Mato Dūdos geležinių objektų grafiniai atspaudai, Mindaugo Navako „Geras plienas“ (1993–1994) bei Rimanto Milkinto „Trilypis“ (2022). Galiausiai tenka pripažinti, kad patys įspūdingiausi darbai eksponuojami centre – Eglės Ridikaitės ciklas „Jakšto 9“ (2018) ir Vlado Urbanavičiaus „Užtvaras“ (2013). Paroda aiškiai kalba apie Vilniaus tapatybę per medžiagą – geležį, kurią kartais primirštam. Taip pat verta pabrėžti, kad geležiniai darbai, priešingai nei plastikas ar kiti metalai, nieko neimituoja, jie lieka tikri ir tvirti, bent kol galutinai nesurūdija.
Paroda veikia iki kovo 16 d.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)