Maloniai kviečiame į Evaldo Janso parodą. Apsilankykite – pamatysite tapybos, objektų, instaliacijų, performansų fotodokumentacijų ir kt., susipažinsite su margu menininko gyvenimu šiuolaikinėje Lietuvoje nuo apytiksliai 1993-iųjų iki pat 2024-ųjų. Gali būti, kad apie Jansą jau esate kažką girdėję, bet gal ir ne, tačiau tai nėra svarbu – užeikite, susipažinsite, palaikysiu jus už rankos, jei žinote apie jį baisių dalykų, baisu nebus.
Taigi. Ekstremalusis Evaldas Jansas gali būti išnarstomas, nes jis niekur nesislapsto, o teškia viską atvirai. Pagrindinė jo vaizdinijos struktūra gana paprasta, bent jau lengvai iššifruojama. Jis prisimena ir savo praeities vaizdus, juos pats aproprijuodamas, ir kuria savo tapybinės kalbos naujadarus. Jansas eina va banque ir lošia iš visų pinigų, esančių banke, gal net iš viso banko. Viešai atiduoda visą save ir krinta paslikas Pinokiu, o jo džiūvena – pasvilintomis pėdomis. Jis Don Kichotas ar vienas paskutinių šių dienų romantikų – tiki, kad viešai susidegindamas gal išvengs pragaro vartų, kurie iš tikrųjų yra ne tik čia pat už lango, o ir tavo viduriuose. Arba bandys prisišaukti penkių minučių šlovę – jei ne minioje, tai bent tarp bendražygių.
Gal iš pradžių – apie naujadarus. Čia Jansas atranda gana elementarią vaizdinių schemą: ima fotodrobę, išpurškia ją korporacijų ženklais, kurie nesikartoja – jų daug, užteks visiems. Ir ant viršaus tepa aliejinius dažus, vaizduodamas hipertrofuotai ekspresyvias scenas, kurios savo aštria kaip skalpelis kritika paverčia viską plakatais, skirtais agituoti prieš visa apimantį globalizmą ir jo grimasas, įskaitant religiją. Čia gyvūnai ir Biblijos citatos, meno istorijos kulto žvaigždės, pandemija, laisvė ir policijos smurtas, mafija ir grybiena simbiozėje su žmogiškais pavidalais.
Memų kalba. Pasak žodynų, tai už internetą senesni žmonijos išradimai, kurie plinta būtent internetu ir su juo dabar siejami. Klausimas, ar internetkalbę įmanu išversti į fiziškai apčiuopiamą rankų darbo kalbą, ir mezgasi Janso ekspozicijoje. Koloritas rėkia ir grūmoja keiksmais, kad neliktų neišgirdusių: visos intensyvios, beveik grynos spalvos kovoja viena su kita, vėl pakartodamos, kad čia regime meistrišką savo amatą prisiminusio profesionalo tapybą.
Intensyvus drobių koloritas tarsi kartojasi, potėpiai juda ir pinasi, kabiniesi už pamokslaujančių pavadinimų, vėl grįžti bene 30 metų atgal ir pergalvoji kone sakralius to paties Janso kūrinių vaizdus, kurie čia jau perkurti iš naujo, nukraujavę ir išleidę visus syvus, bet vis dėlto dar gyvi ir šįkart galbūt linksmina, užuot atlikę dramą. Kūrinio „Inkliuzas. Skerdžiaus peilis“ (1993) objektas jau praradęs savo egzistencinį aštrumą ir virtęs nebepavojingu grybautojo įnagiu, kaip ir analogiškai bičių medaus koryje pagerbtas nudaužto butelio kakliukas. „Puokštė mylimai“ (1995) virtusi savo pačios šešėliu šviesdėžėje ir netekusi širdį veriančių aistros dyglių skausmo. „Linčo teismo“ (1997) parafrazė – jau nebe vienišo herojaus egzekucija, o smagios šėlionės su žaidimo partnere Kristina Švenčionyte. Autohemoterapijos seansas „Savo sultyse“ (1998) taip pat paverstas efektingu teatralizuotu šou.
Praeitis aukojama vėl ir vėl, kol sudega ant šiandienos realybės laužo. Belieka tragiška pakabinto veikėjo figūra tamsoje, siūbuojanti ryškiaspalvių logotipų fone. Jansas beviltiškai kaunasi nelygioje kovoje, mintyse paremiamas fanų ir atstumiamas kitaminčių. Susidegina antiglobalizmo liepsnose. Daug kam dėl to nepatogu – jie mąsto kitaip, bet sunkiai atsispiria Janso aukos žavesiui.
O pats Jansas – už sienutės salės pakraštyje, kur įėjimą į atskirtą erdvę ženklina Pinokio lavonas. Dar viena situacija už pertvaros: nuo paauksintų šūdų iki pasaulio gelbėtojo šmėklos, nuo dulkėto „Tėvo palikimo“ (2024) iš seniai pamiršto stalčiaus iki ten pat kauptų laidų (sparčiai senstančių technologijų liekanų) ir baigiant „Romantizmo mirtimi skaitmeniniuose ūkuose“ (2023). Nejau Jansą kamuoja nostalgija? O gal jis sensta ir darosi perdėtai jautrus? Vargu. Matyt, atkartojama legendinė benamio 1993 m. instaliacija „Padrikos mintys iš (už pertvaros) esančios situacijos“, eksponuota parodoje „Po tapybos“ ir neseniai atgaivinta MO muziejaus „Vilniaus pokeryje“. Ir vėl užkliūva MO muziejus kaip amžina konflikto rakštis liūdnai pasibaigusioje MOrkos galerijos istorijoje. O gal tai – jau susitaikymas ir paliaubos? Gal lygiosios. Skaitau krauju apšlakstytą Janso manifestą: „Specifinė erdvė, kur vyksta menas menui procesai – manęs nedomina. Bėgu nuo abstrakcijų ir formos, ir turinio lygyje. Tokia pozicija leidžia meno objektui būti įskaitomu ir eiliniam žiūrovui, taip pat atveria platų kūrybinių priemonių pasirinkimą.“ Taškas.
Jansas išnarsto savo biografiją po kaulelį ir vėl kuria egzistencinį mazgą, kurį stebime šiltai ir jaukiai įsipatoginę prieš ekranus. Buitis susikurta, prie esamų sąlygų ir šiandienos taisyklių prisitaikyta, dvasinė dienotvarkė daugmaž aprūpinta, balansas pasiektas, o memai – akies krašteliu sekundės dešimtadalį šmėkštelėję nubukusios realybės fragmentai telefone, ne daugiau. Ir apskritai, palikite mane ramybėje. Tai suprasdamas Jansas ir slepia savo nuogą būvį už pertvaros, kur bando išsilaižyti žaizdas. Tačiau išdidžiai lyg benamis neatgailauja, tik nurodo priežastis.
Paroda veikia iki sausio 31 d.
Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2 Vilnius)