Tarpinės sąsajos

Akronimas TARP, kurį pasirinko šių metų keramikos meno bienalės organizatoriai, yra apdairus išankstinis sprendimas numatant tiek daugialypį renginio pobūdį, tiek neišvengiamą 44 dalyvių kūrybos įvairovę. Suprantama, visų dvylikos kertinių sąvokų, kurias aiškindami pavadinime slypinčią santrumpą ir kviesdami dalyvauti parodoje pateikė galerija „Arka“ ir Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus keramikų sekcija (pastarųjų renginių nepamainoma vadovė – keramikė Agnė Šemberaitė, architektūrinių sprendimų autorė Milena Pirštelienė), neaprėpsiu. Tad išsirinkau keturis orientyrus – tradiciją, amatą, ryšį ir patirtis, – kuriuos bandysiu susieti su 8-osios Vilniaus keramikos meno bienalės laureatų darbais.

Mano požiūriu, labiausiai intriguojančios ir visą apžvalgos kelią galerijoje „Arka“ prasmingai įrėminančios yra dvi bienalę lydinčios ekspozicijos. Tai 7-osios Vilniaus keramikos meno bienalės „(Al)chemija“ pagrindinės prof. Liudviko Strolio premijos laureatės Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės personalinė paroda „Sudužę, subyrėję“ ir kviestinio bienalės svečio iš Latvijos Dainio Punduro ekspozicija „Belaukiant didelio žvėries“. Man šių dviejų menininkų kūrybos pristatymai, tarp kurių natūraliai įsiterpia kitų keramikų darbai ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) Keramikos katedros studentų baigiamųjų darbų ekspozicija, tapo esminiais 8-osios bienalės atspirties ženklais – pradedant nuo trapaus porceliano indų estetikos bei keraminių šukių dokumentikos ir baigiant masyvių molio dubenų ritmika bei menamais ritualais.

Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės paroda „Sudužę, subyrėję“, sukomponuota iš gerai atpažįstamų autorės kūrybos elementų, pasirodė ir sava, jauki, ir nenuspėjama, net baugi. Viena vertus, jos kuriami porceliano indai (daugiausia lėkštės, puodeliai), dekoruoti autorės sukurtais dekoliais, žavi nepriekaištingai suvaldyta daugiasluoksnių koliažų meistryste. Menininkės išpuoselėtą unikalų porceliano dekorą su atpažįstamais istorinių paveikslų fragmentais, gamtos motyvais (ypač svarbus pasikartojantis naktinio drugio daugiaprasmis įvaizdis) šįkart įspūdingai „užkrauna“ paveikslėliai su dužusios, skilusios keramikos atvaizdais. Kita vertus, šiuos spalvingų lėkščių peizažus papildo ne tik autorinių indų duženos, bet ir autentiškos antikinių, rytietiškų, XVI–XVIII a. indų, koklių šukės, figūrėlės iš sendaikčių turgaus ar porceliano manufaktūros atliekų duobės. Labai įdomu sekti Laučkaitės-Jakimavičienės radybų nuorodomis ir matyti, kas atkeliavo iš Kinijos, Turkijos, Lenkijos, Karaliaučiaus, Pilies gatvės rūsio Vilniuje ar prof. Juozo Adomonio kolekcijos.

Mažoje indo šukėje pamatai žmonių gyvenimo nuotrupas ir atrandi šalies istoriją. Todėl parodoje suku ratais, žvilgsniu ir mintimis sugrįžtu prie įstrigusių vaizdų, porcelianinių figūrėlių, pradedu gretinti dabartį su praeitimi ir prisimenu savo laiko kapsulėje saugomas duženas. Keistomis konfigūracijomis išlikę buvusios prabangos likučiai vilioja ryškia ornamentika ir auksuotais krašteliais, o kartu aštriais kampais sužeidžia atmintį. Apmąstau ne tik tai, kas aplink ir mumyse nyksta. Skaitydama autorės atvirus pasakojimus, kaip ji dekoruoja šukes lyg miniatiūras, galvoju ir apie mūsų pačių susikuriamas kasdienes taisykles, ir apie džiuginantį savo veiksmų absurdiškumą.

Prieš įžengiant į pagrindinę bienalės ekspoziciją mane pasitinka esmines keramikos stichijas – žemę, ugnį ir vandenį – atliepiantys kvapai, kuriuos pristato „Visokių daiktų krautuvėlė“. Manau, tai gana vykęs žaismingas visos grupinės ekspozicijos prologas. Kas dvejus metus rengiama keramikos paroda išties populiari, gan gausiai lankoma, tad labiau vertintina pažintiniu, edukaciniu požiūriu, kai apžvelgiamos šiandienos keramikos formų ir technologijų galimybės.

8-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje vyraujančias tendencijas iš dalies atskleidžia ir atrankos komisijos, kuriai vadovavo menotyrininkė dr. Evelina Januškaitė (nariai – menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė, menininkė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, menininkai iš Latvijos Dainis Pundurs ir Valentins Pejtko), skirti apdovanojimai – trys prizinės vietos ir penki diplomai. Komisijos apdovanotų autorių kūriniai ne tik atskleidžia grupės profesionalų vertybines nuostatas, bet ir tampa savotiškais parodos kelrodžiais, padedančiais įvardyti dabar lietuvių keramikoje vyraujančias menines-stilistines kryptis. Pagrindinė prof. Liudviko Strolio premija šiemet skirta Audriui Janušoniui už kūrinį „Secesija“, kuriame išryškėja netikėtos formų jungtys, savitos plastikos energija, spalvų ir faktūrų kontrastai. Dėmesys siurrealiems formų sugretinimams, lipdytoms formoms, ryškiaspalvėms glazūroms akivaizdus ir daugelio kitų keramikų darbuose.

Ieškant tarpinių sąsajų matyti, kad vieni autoriai plėtoja gamtos ir organinių formų variacijas, akcentuodami ekologinius aspektus (Rasa Justaitė-Gecevičienė, diplomas už kūrinį „Toksiškus augalus ravėti privaloma“; Kristina Alšauskienė), gyvų ir negyvų organizmų bei darinių paraleles (Nora Blaževičiūtė, Aistė Jurga Krasauskaitė, Rima Leipuvienė), reflektuoja žmogaus ir gamtos darnos, cikliško nykimo ir augimo idėjas (Konstancija Dzimidavičienė, Neringa Akcijonaitytė). Nemaža dalis keramikų interpretuoja žmogaus kūno žymes ir simbolius (Matas Gaučas, diplomas už kūrinį „Dabar“; Eugenijus Čibinskas, Eglė Labanauskaitė-Steponavičė) ar mitologinius įvaizdžius (Aldona Keturakienė ir Kristina Ancutaitė), pasitelkia tapybiškas, ekspresyvias lipdytų figūrų formas (Eglė Einikytė-Narkevičienė, diplomas už kūrinį „Radikalus geltonas“; Agnė Kondrataitė) ir fantastinius vaizdų srauto motyvus (Jolanta Kvašytė, Virginija Juršienė).

Remigijaus Sederevičiaus kūrinys „Puodo evoliucijos teorija“, kuriam teko antroji prizinė vieta, atkreipia dėmesį į konceptualias naujų technologijų ir tradicinės keramikos sankirtas. Kūrinio idėja grindžiama škotų matematiko ir biologo D’Arcy Wentwortho Thompsono teorija, pagal kurią biologinių formų įvairovė suprantama kaip geometrinės figūros. Instaliacinio pobūdžio Sederevičiaus kūrinyje darniai susipina keli vizualūs segmentai – ekrane matome nuo priešistorinio puodo iki šiuolaikinio indo logaritmiškai besikeičiančią laiko juostos seką, kurią vaizdžiai iliustruoja greta eksponuojami 3D modeliavimo programa sugeneruoti objektų siluetai ir 3D keramikos spausdintuvu sukurtos indų formos. „Puodo evoliucijos teorija“ išsiskiria indo idėjos variacijomis, suvaldyto proceso svarba ir technologiniu novatoriškumu – šiuos elementus įžvelgčiau ir kituose darbuose.

Dėsninga, kad kiekvienoje bienalėje yra kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip interpretuojama indo idėja. Šįkart dalis autorių pasitelkia ready-made elementus (Danutė Jazgevičiūtė, Valdas Kurklietis, Vida Juškaitė), savitai išgryninta forma ir spalva įkūnija asmeninių išgyvenimų emocijas (Rūta Šipalytė, diplomas už kūrinį „Nesugrįžtamai“), pabrėžia kūrybos procese naudotos medžiagos galimybes (Alberta Saukaitytė, Ieva Rutė). Paminėčiau ir keramikų bandymus į kūrybą įtraukti filmuotus vaizdus (Mingailė Mikelėnaitė), dirbtinio intelekto pasiūlas (Agnė Šemberaitė, Milena Pirštelienė), taip pat ieškoti naujų bendradarbiavimo formų (Agnė Šemberaitė ir Vėtrė Antanavičiūtė; Aldona Keturakienė ir Kristina Ancutaitė).

Jovitos Laurušaitės kūrinyje „Bokštas“ (trečioji prizinė vieta) man svarbios tiek konstrukcijos, tiek pieštos, tapytos dalys – lyg neišvengiama ir jausminga žmogaus gyvenimo palyda. Ieškant paralelių ir analogijų kitų keramikų darbuose matyti, kad vienus autorius labiau domina aiški, neretai geometrinių formų kompozicinė struktūra ir žvilgsnio trajektorija (Saulius Jankauskas, Patricija Malakauskaitė, Eglė Valentinavičienė), urbanistiniai motyvai (Giedra Petkevičiūtė, Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė), įsivaizduojamo pasaulio dėlionės elementai (Eva Tomaš). Kitus domina žmogaus būvio žymės ir kultūros ženklai, išryškinant egzistencinius būties momentus (Giedrė Keruckienė, diplomas už kūrinį „Talitha cumi“; Gvidas Raudonius), apmąstant amžinųjų vertybių (Danutė Garlavičienė, Audronė Dačkutė, Aušra Laurinavičienė), išlikimo (Daiva Ložytė), žmogiškosios savasties (Domas Ignatavičius) klausimus.

Bienalėje VDA Keramikos katedros studentų baigiamųjų darbų ekspozicija išsiskiria koncentruotumu, ypač prisiminus išskirtinius jų pristatymus per „VDA Graduation Show“. Galerijoje „Arka“ viskas paprasčiau, glausčiau, tačiau matomas jaunųjų menininkų kūrybos potencialas, akcentuojamas kūrinių sumanymas ar meninis tyrimas.

Apžvalgos kelią baigianti kamerinė Dainio Punduro paroda „Belaukiant didelio žvėries“ – ypač reikšmingas šios bienalės įvykis. Stebina ritualinius rytietiškus dubenis primenančių objektų dydžiai, kūrinių vitališkumas ir energija. Itin veiksmingas išskirtinis ekspozicijos scenovaizdis – koncentruota šviesa kompaktiškos belangės salės prieblandoje puikiai išryškina keraminės kompozicijos ritmiką. Žvelgdama į „dubenis“ iš viršaus, žaviuosi spalvinių tonų subtilumu, matinių, tarsi apsilaupiusių paviršių paveikumu – matomi ir išjaučiami istorinės senaties ir sukinio elementai liudija atsikartojančio veiksmo, pamatinių reiškinių sekos svarbą, ir ne tik keramikoje.

Paroda veikia iki gruodžio 15 d.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)