Ir taip toliau, ir taip toliau

Šios menininkės kūryboje žodžiai tarsi nereikalingi, bet pradėjus įvardinti, ką matai, vaizdas atsirakina pats. Uždanga, mamos užklotas, tėvo paklodė, Šventraštis – aišku, kad neatsitiktiniai, veikiau lydintys prie gelmės: prie pasakytų ir nujaučiamų sąsajų, prie laiko veidrodiškumo, gyvybės ir mirties audinio. Nors paviršutiniškai mestelėjus akį, pirmame „Titaniko“ aukšte matyti tik ne itin gausi monochromiškų kūrinių grupė, kurios įgyvendinimui panaudota ir fotografija. Juk fotografija visur skverbiasi ir viską palengvina, argi ne puiku tiems dabarties menininkams? Galbūt, tačiau fotografijos dėmuo kūriniuose atstovauja tik akimirkai, o svaigios gelmės, laiko tėkmė įsikūrusi audime ir įžvalgoje. Visi darbai austi rankomis, net ne staklėmis.

Tai meditacijos, mąstymo dėmuo, mat kiekvienai minčiai reikia kito audimo. Upanišadų sanskrito kalba, kuri tokia gimininga lietuvių kalbai, rašymo ritualui („Ritualinis audinys. Suvynioti“) reikia įausti šilko siūlo, kad atsirastų linijos, vienur reikia „abstrakčių archainių (kablinių kryžių) raštų“, „kosminės sąrangos elementų“ (Odeta Žukauskienė, parodos katalogas; dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė, redaktorė Audra Kairienė), kitur – apskritimų (taškelių), kurie gali būti ir daugiaprasmiai simboliai, ir priminimas apie paprastumą, žaismą.

O žaismas Laimos Oržekauskienės-Ore darbuose ir vertybinėse gairėse, sukauptose iš įvairių šventraščių (Upanišadų ir Lietuvos, pasaulio audimo raštų, šventų vietų Japonijoje ir paprastų žmonių iš visur su įvairiomis jų pagarbos pasauliui formomis) daug svarbesnis nei prablaškymas, kompozicinis paįvairinimas. Žaismas veikia kaip gyvybės tėkmė, kuri turi pamiršti mirtį, visus slegiančius akmenis. Net ne pamiršti, o leistis tekėti per juos. Taip ir vyksta didžiajame parodos kūrinyje „Fine“. Salės gale lyg teatro scenos ar kino ekrano užsklanda erdvėje kabo dvinarė užuolaida. Viena vertus, finalas reiškia pabaigą. Tai sustojimas, taškas. Kita vertus, atskyrimas pats savaime nėra reikšmingas, jis svarbus tuo, kad žymi dvi didybes: šiapus ir anapus. Užsivėrus uždangai sustojame ir jaučiame, kaip virpa įspūdžiai, kiek visko buvo, koks prasmingas tas niekas, kurio nesimatė kasdienybėje. Virpa ir tai, kas yra už užsklandos. Gal vyniojasi reinkarnacijos, gal tiesiog virsmas smulkiaisiais elementais, kam dangus, kam pragaras, o gal tas niekas, kurio kaip tik dabar negalime suvokti. Mirtis, pabaiga stoja kaip tinkama akimirka pagarbai, ne rankų grąžymui. Pagarba – kitas šios ekspozicijos raktinis žodis.

Salės pradžioje, netoli durų, puslankiu išsirikiavę keturi vertikalūs kūriniai, lyg pasitinkantys žmonės. Jie nevienodo ūgio ir pločio, irgi kaip žmonės. Ant audimo atspaustos tibetietiškos khatos – lengvučio šilko šalikai, simbolizuojantys geranoriškumą, palankumą ir pagarbą, jie labai svarbūs Tibeto socialiniuose ir religiniuose papročiuose. Žiūrovas pasveikinamas atėjus. Rodoma, kad susitikimas yra svarbus. Tai pirmas dalykas, kurį galime pajusti.

Turbūt pagrindinės parodos „Tekstilės esė“ temos – susitikimai ir atsisveikinimai. Susitikimas implikuoja atsisveikinimą. Juos abu Laima Ore mato per tekstilę. „Dedikacija tėvui. Vilniaus m. ligoninė, palata Nr. 1“ sudaryta iš trylikos dalių. Tiek buvo palatoje, į kurią pakliuvo senučiukas menininkės tėvas, lovų. Vienam ligoniui numirus, jo patalynė sulankstoma. Lyg ritualas. Kitą dieną vietoje tėvo ji rado sulankstytą antklodės užvalkalą. Mene skausmingų įvykių įvaizdinimui būdingas pasikartojimas. Tą žinome iš Andy Warholo, iš Marijos Teresės Rožanskaitės (ir daug kitų), todėl skaičius 13 čia reiškia ne tik lovų kiekį, bet ir ritmą, tą begalinį, kuris primena, kad nė vienas nebus aplenktas. Sulankstytos patalynės vaizdas ant audinio dar papildytas prisiūtu skalbyklos numeriu kairiame kampe. Ten skaičiai dar didesni ir nurodo nuolatinį atsinaujinimo ratą. O tai reiškia, kad patalus išskalbus į juos guls kitas žmogus, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Vienas asmeninis įvykis perkelia mus į laiko mechanizmo šerdį.

Tokį pat efektą turi „Nature Morte“, kur audinyje įsikūrė ilgas dzūkiškas suolas. Juo ilgiau į jį žvelgi, tuo labiau supranti, kad ant suolo irgi pasiutusiai sukasi būtasis kartinis, tiesdamas rankas į priekį: kiek čia miegota, sėdėta, dainuota, guldyta, prausta, atsisveikinta. Sėdės, gulės ir kitas žmogus, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Galbūt nuo to suolo prie lūpų kels vandenį, pieną, vyną, kurie, tapę universaliais simboliais, pakabinti beveik tiesiai priešais suolą. Tie visi žmonės rūpinsis gyvybe, dvasia ir atnašavimu, kiekvienas savaip, o po jo kitas žmogus, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Turbūt ant panašaus suolo sėdi paamžėjusios japonės šventame kalne prie Kioto, pasirengusios giedoti („Senatvė. Pasiruošimas giedoti“). Jos atsiverčia knygas, atsigeria (to paties) vandens ir giedos, kaip giedojo iki jų, o po to ateis kitos, ir taip toliau. Atsisėdusios prie to paties stalo, dengto senu (jau apskurusiu, kas ir sustabdė menininkės žvilgsnį) audiniu. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Laima Oržekauskienė-Ore gal net nuo savo kūrybos pradžios įžvelgė ir nuolat mums naujai parodo, kaip visi esame suausti nuo seniausių laikų iki kasdienos nieko, kaip tampame tėkmės ritmu. Menininkė savo „ir taip toliau“ pripildo gyvybės žaismo, pagarbos ir prasmės.

Paroda veikia iki gruodžio 28 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)