Sutikti zombį ar kaubojų

Nesunku nuspėti, kad dauguma parodų lankytojų žino Audriaus Janušonio darbus. Atrodytų, kad nuo 1994 m., kai baigtos studijos Vilniaus dailės akademijoje, jo kūryba eksponuota praktiškai visur. Autoriaus kūrinių galima rasti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, MO muziejaus, Arianos muziejaus Ženevoje (Musée Ariana), Kečkemeto keramikos centro, Panevėžio miesto dailės galerijos ir daugybėje kitų kolekcijų. Per pastaruosius tris dešimtmečius išskirtinio kūrėjo darbai eksponuoti bene visose svarbiausiose Lietuvos parodų erdvėse, vietinėse bienalėse ir tarptautinėse trienalėse.

Norint apibūdinti autoriaus kūrybos strategiją, reikėtų atsisakyti įprasto skirstymo į nesvarbias ir reikšmingas kūrinių temas, kaip ir skirstymo į taikomojo ar vaizduojamojo pobūdžio kūrinius. Tarp Janušonio sukurtų darbų galima atrasti žmogaus figūrą primenančių knygų lentynėlių ir autoriaus pradurtų vazų. Lygiai taip pat sunku apibūdinti kurį nors vieną darbą, nes dažniausiai Janušonis asmenines parodas konstruoja kaip įspūdingo dydžio instaliacijas. Tai, kaip ir menininko polinkis kurti nelinijinį pasakojimą, puikai atsiskleidžia parodoje „Šokiai“ Dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje.

Šiuolaikinių menininkų, dirbančių su moliu, laukas, kaip poetiškai lygina Garthas Clarkas, iš vienpusio kelio tapo dviejų juostų greitkeliu, kartu su juo judančiais tapytojais, skulptoriais, fotografais, performansų kūrėjais ir konceptualistais. Vis dėlto Janušonio darbai gerokai skiriasi nuo daugelio keramikų, dirbančių su moliu. Žvelgiant į kitų autorių keramikos instaliacijas atrodytų, kad jiems nėra skirtumo, ką lipdyti – puodus ar figūras. Galima nuspėti, kad daugumą kuriančiųjų traukia rankų darbas, molio medžiagiškumo pajautimas, laisvė išreikšti savo idėjas greitai ir gana nebrangiai, kažko tikro ir autentiškesnio darymas šiandieniame skaitmeniniame pasaulyje. Kurdamas Janušonis naudoja daugybę skirtingų keramikos technikų ir technologijų, neribodamas savęs jau išbandytomis ir pasiteisinusiomis, rafinuotai konstruoja darbus, pritaikydamas skirtingas dekoravimo ir degimo technikas, parodose demonstruoja darbų užbaigtumą, ambicingą mastelį ir figūrų išlipdymą. Dera pabrėžti, kad visi šie išvardinti dalykai veda vieno tikslo link.

Šis siekiamas tikslas, atrodytų, nėra idėja, kaip įprasta konceptualiajame mene, kai idėjai pajungiama forma, kompozicija ar skirtingi technologiniai sprendimai. Taip pat tai nėra amatininko paroda, demonstruojanti molio apdirbimo gebėjimus be turinio, – greičiau tai trečias kelias, kai darbai sukuriami tokiu būdu, kuris ne tik tinkamiausias jų formai ir idėjai, bet ir pats darbo procesas kuria bei veikia galutinį rezultatą.

Užrašęs galimybę kurti šiuo trečiu būdu, kai nekuriamas nei konceptualus darbas, nei amatininko dirbinys, bet kažkas kita, kiek sunerimau galvodamas, kad toks požiūris itin retrogresyvus žvelgiant į daugelio šiuolaikinių menininkų kūrybą. Menininkai molį naudoja laisvai, ekspresyviai, pabrėždami medžiagiškumą. Vis dėlto gebėjimas dirbti su medžiaga nėra trūkumas, greičiau privalumas, konstruojant didesnio mastelio skulptūras ar instaliacijas. Janušonio darbų meistriškumas įtikina savo išskirtiniu rezultatu – vientisu kūriniu, pritaikytu pasirinktai erdvei, kuriančiu įtampą tarp medžiagos, siužeto, detalės ir visumos sąveikos.

Janušonio parodą aplankiau kelis kartus, vėliau skambinau Audriui klausdamas, ar parodos kontekstai ir darbai yra suplanuoti, ar tai tiesiog šiaip atsiradusi ekspozicija. Žinant, kad paroda eksponuojama buvusio LDS salono, pardavinėjusio tapybos, grafikos ir kitokio pobūdžio darbus, vietoje, itin smagiai nuteikia vitrinose, kuriose, įprastai sudedami komerciniai darbai, išsirikiavusios naratyvinės kompozicijos, tarsi nepakviestos į šokius poros, laukiančios leidimo užeiti į vidų. Pagrindinė instaliacija išties kviečia šokti. Jei pasiseks aplankyti parodą su didesne žiūrovų grupe, tai bus sinchroninis šokis aplink objektus, jei ateisite vienas – turėsite sukti solo šokį po erdvę. Bešokant galima sutikti „Kaubojų“, „Geriausią muzikos grupę“, „Zombį“ bei kitus darbus.

Janušonis lipdo naujus, perdaro rastus, surenka ir derina savo ankstesnius kūrinius. Vingiuojant po erdvę jaučiamas didelis dėmesys bendram vaizdui, kaip ir detalei. Kaip skulptorius atsitraukia nuo darbo, siekdamas pamatyti jį visą ir vėl grįžta prie detalės, lygiai su tokia pat atida sukonstruota ši instaliacija. Bendrą parodos vaizdą galima matyti ateinant nuo Rotušės aikštės, užėjęs pro duris tuos pačius darbus gali apžiūrėti gerokai iš arčiau. Dauguma kūrinių detalių itin asmeniškos – dažnai buvę plokšti objektai įgauna trimates formas: perdarytos nuosavo buto durys, paveldėtas importinis kilimas persiūtas į sėdmaišį, proginės juostos vejasi aplink kolonas. Itin išskirtinis bei autentiškas ir darbų santykis su galerijos grindimis, jas labiau papildant nei prisitaikant prie jų. Tikiu, kad apsilankius ekskursijoje lapkričio 30 d. 13 val. bus galima išgirsti autoriaus pasakojamas tikras istorijas.

Taip pat parodoje labai netikėta matyti Janušonio piešinių perėjimą nuo molio formų per graviruotas grindų plyteles į monotipijas bei šių grįžimą į apimtinę formą. Lygiai taip pat jau kurį laiką Audrius Janušonis eksperimentuoja su molio jausmu. Dirbantys su šia medžiaga žino, kad molis itin patrauklus liesti bei stebėti jo tarpines būsenas. Viena jų – kai darbas dar nebaigtas, nedžiovintas ir nedegtas. Kitose medijose – fotografijoje ar tapyboje – gana įprasta fiksuoti tarpinę būseną, kaip ir eksponuoti pačios medijos paveiktą darbą, o sukurti keramikos darbą, taikliai apibūdinantį pačią medžiagą, sustabdyti procesą, suteikiant jam ilgaamžę formą, yra išties reta.

Paroda veikia iki gruodžio 7 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)